20 arba Skaityta: Vaizdas pro kambario langą

Antanas A. Jonynas. KAMBARYS: EILĖRAŠČIAI. - Vilnius: Tyto alba, 2011. - 61 p.

Knygą, kuri apie save nešaukia iš knygyno lentynos, visuomet yra maloniau pastebėti. Veikiau – atrasti, kai vargais negalais prasibrauni pro šiandieninių margaveidžių leidinių telkinius ir ji atsiduria tavo rankose. Prieš tai kantriai išlaukusi savojo momento būti atpažinta. Taigi panašiai susipažinau ir su naujausiu poeto Antano A. Jonyno poezijos rinkiniu „Kambarys“. Žvelgiant į šios knygos išorę, pirmiausiai išsprūstantis žodis – nuosaikumas. Jokių nugrimuotų viršelių, blizgančių raidžių. Jokių rėkiančių, bandančių užkabinti anotacijų, kuriose dažniausiai pateikiami kokie nors iš konteksto išplėšti sakiniai. O ir šie greičiau primena kokios nors knygų mugės šūkius. „Kambario“ atveju viskas subtiliau: baltame viršelio aplanke – Gintauto Trimako fotografija, taip pat šio fotomenininko darbai iš keleto ciklų įkomponuoti ir pačiame rinkinyje. Derėtų atkreipti dėmesį ir į knygos dailininko Tomo Mrazausko darbą apipavidalinant šį poezijos rinkinį. O štai galiniame viršelyje – eilėraštis, kuris, mano manymu, iškalbingesnis už neretą anotaciją. Juk A. A. Jonyno lietuvių poezijos skaitytojams pristatinėti nereikia.

Paprastumas, minėtasis nuosaikumas turbūt ir būtų viena iš šio eilėraščių rinkinio dominančių. Ir bendrai galima kalbėti net apie tokią saikingą, jonynišką eiliuoto žodžio eleganciją. Todėl taikli atrodo literatūrologės Viktorijos Daujotytės citata: „Kai Antanas A. Jonynas ištarė savo būsimo poezijos rinkinio pavadinimą – „Kambarys“, pagalvojau, kad paprasčiau lyg ir nebėra kaip pasakyti, nebėra ką ir sutrumpinti“. Rodos, kad šis vienintelis žodis pats atsiveria tartum durys į itin privačią asmens teritoriją, kuri pasitinka drauge savo erdve ir laiku, atmintimi ir gyvenimu („šitame kambary mano tėvynė“, p. 55). Šiuo atveju įvardijimas „tėvynė“ aprėpia visa, kas, ko gero, yra reikšmingiausia žmogui, stūkso tarsi jo pamatas. Kambario įvaizdis įkūnija prieglobstį, tai kartu intymi oazė ir natūraliausia buvimo vieta. Greičiausiai todėl ir nebelieka ką sutrumpinti, suskliausti, nes jau tuo vienu kambariu apibrėžiamas poetinių prasmių masyvas.

O pro „Kambario“ langus galima pasidairyti ir po platesnius horizontus. Tarkim, po kokį nors miestą. Tiksliau – „Jų daugybė tų miestų egzistuojančių mano galvoj / niekas kitas jų tiesą pasakius nematė / ne visus juos gerai pažįstu“ (eil. „Viduramžių skersgatviai“, p. 11). Lyg stabtelima, sekundei suabejojama: ar tie miestai tikri, tikri tiek, kiek autentiškos praeities iš jų yra atsinešta. Netgi jei jie ir egzistuoja tik „mano galvoj“, ar tai nėra tik vaizduotės fantomai? Tad šio poezijos rinkinio lyrinis „aš“ eilėraščiuose keliauja pažinti, iš naujo atkurti tų miestų kontūrus ir jų gyvenimus, kurie tęsiasi atmintyje. Tai ne tik kelionė po realųjį, fizinį pasaulį. Be abejo, tie kūrėjo sąmonėje egzistuojantys miestai taip pat yra ir būsenų, patirčių metaforos. Jos formuojasi laikui tekant ir kartu šitaip formuoja patį subjektą, kuris į tas „pažintines“ keliones – tiek realias, tiek vidines – leidžiasi.

Svarbu pastebėti, jog šiame A. A. Jonyno poezijos rinkinyje miesto motyvas su visa jam būdingų detalių gausa išnyra dažnokai. Štai eilėraštyje „Mersburgas“ (p. 24) jis yra traukiantis akį ir gyvas, regimas it ryški fotografija, prisodrinta hiperryškių, fovistinių „kodako spalvų“. Mersburgo miestelis išskleidžia visą savo koloritą, visą žydėjimą, kurio fone „žmonės tiesą pasakius tebegyvena ir ten / nors beveik nesuvokia savo pačių nerealumo“ (p. 24). Ir jeigu lyriniam subjektui prieš akis stūksanti tikrovė vis dar yra neabejotina, palengva ima smelktis mintis, kad visi pojūčiais apčiuopiami objektai apsitraukia savotišku nerealumo, efemeriškumo šydu. O panašiu šydu naudojasi ir akiplėšiškiausia laiko vagilė –  praeitis. Net puikiai pažįstamas Vilniaus Antakalnis jos taipogi sklidinas (eil. „Antakalnis“, p. 36). Nutolstančiu, nepasikartosiančiu aidėjimu šiame eilėraštyje sklinda žodžiai „apleido“, „išnyko“, „nebepareis“, „nebeatsimuš“. Taip bandoma sustabdyti konkretų prarasto laiko fragmentą, virstantį poetiniu kadru. Tokie sustabdytikadrai – visko jau nebėra, tačiau išlikę, užkonservuota – dažnai aptinkami kituose lietuvių poetų eilėraščiuose (Vytauto P. Bložės eilutė „medis nukirstas lieka stovėti“, Aido Marčėno „Klaida“). Vietovių pavadinimai (Zagrebas, Varšuva, tas pats Užupis) – tartum antspaudai sąmonėje, žmogaus-vagabundo patirčių visumą žyminčios koordinatės.

Nors kai kuriuos pasikartojančius šios poezijos knygos motyvus nesunku atpažinti ir juos interpretuoti, sudėtingiau būtų apibrėžti vyraujančias „Kambario“ eilėraščių nuotaikas. Jų spektras platus, dinamiškas. Savo eiliuotuose tekstuose A. A. Jonynas tą dinamiškumą užkoduoja maždaug taip: „aš viena ranka pasaulio arfą laikau / o kita braukiu per pušų stygas varines“ (eil. „Eilėraščio rašymas“, p. 17). Kiekviena žmogaus būsenų styga skleidžia vis kitą, unikalų skambesį. Keista, bet nebanaliai čia suskamba ir ta arfa, dainiaus bei poeto simbolis, keliaujantis turbūt per visas epochas nuo pat senosios Antikos laikų. Tačiau kažkur tarp ramių rinkinio kūrinių blyksteli ir šmaikščioji, ekspresyvioji poeto pusė, kuri iškart patraukia dėmesį. Reikėtų išskirti keletą eiliuotų tekstų, kurie „Kambarį“ papuošia lyg tinkamai parinktos interjero detalės. Pavyzdžiui, eilėraštis „Rudens dundesys“ (p. 35). Tai tikrai įtraukiantis, gyvas poezijos kūrinys, veržlus ritmu ir spalvingas savuoju turiniu. Rodos, galima girdėti tiek kiekvieną garsą, koks tik yra šiame tekste užfiksuotas („Tada ta tam, tada ta tam, / akmenys rieda bildėdami ten, apačion“; „Rūgštų raugeriškių raudonį brandina ruduo“), tiek regėti įsikertančius vaizdus, kurie taip tikroviškai išauga iš metaforų („Tai mėnulis, pradrėskęs voratinklius, bilda žemyn, / taško į šonus pakvaišusias voveres, o!“). Visi sušukimai ir eilučių pakartojimai paverčia šį eilėraštį vientisa impresija, kurioje susimaišo tapybiškas bei garsinis lygmenys. Nelengva paaiškinti kodėl, tačiau šio A. A. Jonyno kūrinio poetika iš pirmo žvilgsnio kažkuo labai artima Lietuvoje gyvenančio amerikiečių poeto Kerry Shawn Keyso eiliavimui. Galbūt tas panašumas atsiranda dėl tų skunkų, pelėdų ir kitų itin vizualių daugiasluoksnių įvaizdžių, metaforų, kurių apstu minėto poeto eilėraščių knygoje „Mėnulio smuklė“?..

Kitas A. A. Jonyno eilėraštis, kuris savo teksto viražais galėtų patraukti skaitytoją, yra „Neįmanomybės zona“. Čia derėtų nurodyti knygos puslapio numerį, tačiau jo kaip tyčia nėra, tarsi savaime būtų neįmanomas. Ir dėl visai įdomios priežasties. Šis poezijos kūrinys originaliai įkomponuotas į rinkinį: eilėraščio lapą galima vartyti tartum atviruką (tinkamai parinkta ir reikiamoj vietoj atsidūrusi dar viena G. Trimako fotografija). Eilėraštis primena grakščiai sudžiazuotą, iš įvairiausių muzikos instrumentų skambesio sukurtą melodiją. Tekste gausu intertekstinių detalių, tikrinių vardų. Kūrinys bene geriausiai atskleidžia A. A. Jonyno pastabumą kad ir visiškai menkai, estetiškai neišvaizdžiai detalei. Visa tai išplečia eilėraščio turinį, skatina žvelgti į jį lyg į sukiojamo kaleidoskopo kuriamus ornamentus:

forte ir elguvoj apelsinų sultis gurkšnoja šešiasienės torpedos

vakarop užrakintas užmiega nebepažįstamas man universitetas

viskas baigta sakau kur nors išvažiuoju mane čia jau viskas užkniso

į jazz rock‘o kavinę įšlubuoja tarasovas ir kasytes susipynęs kerry shawn keysas

burtai burtai visur gedimino mieste pasaulio vieta užkerėta

dalai lama ir jonas mekas užupio smuklėj siurbčioja vyną su naujųjų laikų filaretais

Jeigu taip būtų leista pasakyti, eilėraštis „Neįmanomybės zona“ yra lėtas, tąsus, savo ritmu primenantis neskubriai pasakojamą seną, asmeninę legendą. Vienaip ar kitaip, ir šiame kūrinyje aptinkama aptartos miesto temos atspindžių, keistos, mitinės, gal kiek nostalgiškos atmosferos dvelksmo. Čia suliejami skirtingi laikai ir epochos, vietos ir įvykiai, čia klaidžioja eilėraščio žmogus, kurio sąmonė visa tai stropiai eskizuoja ir išsaugo, užgrobia sau.

Perskaičius paskutinįjį A. A. Jonyno „Kambario“ eilėraštį ir užvertus recenzuojamą knygą, belieka pasakyti: poetas savo subtiliais poetiniais atradimais šiandien yra ir išsiskiriantis, ir drauge liekantis prie savo senosios rašymo manieros, ištikimai sekamas poezijos šleifo, atpažįstamo iš anksčiau išleistų rinkinių. Ir galiausiai norėtųsi tiesiog antrinti Profesorei, kadangi iš tikrųjų neliko ką dar labiau sutrumpinti. Šiuo atveju atsakymas visiškai suprantamas: poetas siūlo visišką visa ko įmanomybę, kuri „vis plečia ribas neįmanomo zonoje“ (eil. „Neįmanomybės zona“). Todėl labai nesunkiai įmanoma aptikti, jog „Kambaryje“ apsistojusi poezija. Ji pati leis susipažinti su vaizdu pro langą.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis "Metai", 2012 Nr. 5-6 (gegužė-birželis)

19 arba Skaityta: Kasdieną baigtis, kasdieną prasidėti

Literatūrinės Vilniaus slinktys 2012. Jaunųjų poetų ir prozininkų kūrybos almanachas. Sudarė Aivaras Veiknys. V.: Naujoji Romuva, 2012. 155 p.

Kartais sunku pasakyti, ar tie vieni metai praskuodžia tartum koks nartus, nežinia kur lekiantis gyvūnas, ar kaip tik – lyg žiemą stingstanti upės tėkmė, lėtai ir dar kol kas ritmingai.Galbūt net kažkaip sraigiškai. Slenkančios į Fudzijamą sraigės motyvu (iš Domanto Razausko eilėraščio „Koanas su sraige“) praėjusiais metais pabaigiau recenziją apie pirmąjį „Literatūrinių Vilniaus slinkčių“ almanachą („Šiaurės Atėnai“, 2011.VII.15). Dabar tenka nuodugniau apžvelgti jau antrąjį leidinį. Ir tuomet supaisyk – daug vandens nutekėjo ar ne. Reikėtų sakyti: pasibaigė vienas laikas – baigėsi ir vienas pasaulis. Nesvarbu, ar buvo rašoma, tylima, ar tiesiog gyvenama. Ir visgi nemažai rašyta, nes šįkart 35 jaunųjų poetų ir prozininkų tekstai užima bent po keletą naujojo almanacho puslapių. Taip pat šiemet leidinyje publikuojami Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos moksleivių grafikos kūriniai.

Pastarojoje pastraipoje baigmės atgarsis neatsitiktinis. Jis atsklinda iš šiųmetės „Literatūrinių Vilniaus slinkčių“ sutelktinės, kurioje išryškinama poetų ir prozininkų kūrybą vienijanti tema – ganėtinai retorinė Aido Marčėno eilučių parafrazė: „Pasaulis baigiasi? Reikia rašyti eilėraščius.“ O skliausteliuose dar būtų galima pridurti – „ir prozą“. Atrodo, kad almanacho sudarytojas poetas Aivaras Veiknys vėlei mėgina atrasti tam tikrą koncepciją, nužymėti liniją, kuri galėtų jungti ganėtinai skirtingus autorius ir jų kūrybos barus. Minėtoji tema buvo pasiūlyta dar prieš atrenkant tekstus, taip pat ji viešai nuskambėjo literatūrinio moksleivių konkurso metu. Itin griežti eilėraščių ar prozos kūrinių atrankos kriterijai nebuvo paskelbti, kūrėjai temines eilutes galėjo interpretuoti labai laisvai.

Vis dėlto tema buvo naudingas orientyras daugumai rašančiųjų. Ir, žinoma, suteikė pačiam almanachui savotišką slenkančio motyvo liniją. Be to, sąmonėje užsifiksuoja tas „reikia rašyti“, o nepastebimai imi ieškoti ir tų pabaigų. Verti šios knygos lapus ir jau kūrinių pavadinimai sufleruoja apie temos išsipildymą (Ramunės Brundzaitės „Pirmas ir paskutinis“, Haroldo Baubino „Šermenys“, Vaivos Markevičiūtės-Rykštės „Atsisveikinimas“ etc.). Nors kartais visai nebūtina kalbėti apie realią pasaulio ar gyvybės pabaigą, už kiekvieno kampo regėti besislapstančias baimes ir negandas. Menkiausias atsitikimas gali asocijuotis su baigme. Tačiau ne visuomet šapas akyje ir dėl to ištryškusi ašara siejasi su skausmu. Ne man vienam kyla esminis klausimas: kodėl jaunas žmogus šiandien viduje turi tiek tamsos ir bando ją išreikšti? Ar tik, pavyzdžiui, ne per daug manieringai iškalbus tekstas pavadinimu „Kas rytą nubundu labiau negyvas“ (p. 71). Žvilgteli į autorės gimimo datą ir šypteli dėl tokio negatyv(um)o. O juk negatyvas – realaus objekto šviesiausios sritys, tik kad jos tamsios fotografijos juostelėje. Tada kas gi ta juostelė? Kūrėjo vidinis pasaulis, kuriame automatiškai tamsėja viskas, kas yra pasisemiama iš aplinkos? Manyčiau, protingiausia šiuo atveju būtų laukti išryškintos nuotraukos, o joje, praėjus tam tikram laikui, atsiskleis tikrosios spalvos ir atspalviai.

Nors iš tikrųjų nėra viskas taip nyku. Pozityvumą, juodos ir baltos pusiausvyrą diktuoja pirmieji almanacho puslapiai. Šviesią, sustyguojančią mintį randame „Sudarytojo žodyje“: „Pats galiu trumpai konstatuoti: pasaulis baigiasi kasdien, ir todėl kasdien jis tik prasideda“ (p. 7). Sutartinės ribos čia nenubrėši, kiekvienam ji skirtinga. Gražu, kai galima parašyti: „iš vienatvės / Jis sukūrė Tave šeštą dieną iš ryto“ (Rasa Rasimaitė, „Pradžios knyga I“, p. 100). Kurti, įkurti gali visiškai tuščia vienuma, joje atsidūrusiam kūrėjui belieka tik žodžiais įteisinti savo regimą, nujaučiamą pasaulį, nes jo paprasčiausiai reikia. Čia antrina ir poetė Dovilė Kuzminskaitė: „Jeigu būtų mažiau, pasakyčiau, kad visko gana, / Jei nebūtų visai, gal pavyktų lengviausiai atrasti“ („Neproporcingas“, p. 55). Įaktyvinta vaizduotė į save sugeba perkelti visą realybę, visus jos elementus, o tuo nesunku įsitikinti skaitant beveik chrestomatiniu virstantį prozininko Karolio Klimo tekstą „Kur pradingo Tomas Morisonas?“ (p. 21) Reikia tik tinkamu metu tinkamoj vietoj padėti trūkstamą skyrybos ženklą, kaip tai padaro ir Vainius Bakas: „Save nuo pasaulio atskirt liko vienas kablelis / tarp kūno ir žodžio, tarp žodžio ir kūno – / ir taškas“ („Reklaminė pauzė“, p. 152). Netgi įmanoma klausti, kas yra tas paslaptingas taškas – pradžia ar pabaiga.

Dažnai norėtųsi visai neskaičiuoti laiko, kaip, anot Mildos Baronaitės, „prieš milijardą metų / galaktikoje X niekas neskaičiavo“ („Bonus eilėraštis…“, p. 137). Nes jeigu jo neskaičiuotume, nereikėtų kalbėti ir apie pradžias bei pabaigas. Tebūtų viena keista, galbūt maloni nesvarumo būsena, belaikė erdvė. Tačiau tekstų rašymas yra procesas, vykstantis ir keliaujantis laike beigi erdvėje, šie du elementai yra privalomi, todėl mes jiems paklūstame. Todėl dar sykį išėjo ir antrasis „Literatūrinių Vilniaus slinkčių“ almanachas, todėl turime pluoštą įvairiopos kūrybos. Džiugu tai, kad, vėl netikėtai praslinkus pačiam literatūriniam festivaliui, tekstai gali išlikti aktualūs ir skaitomi: prisimenant renginius ir pokalbius, kontekstus ir akimirkas. Dar vieni metai netruks praeiti. Bus kaip ir visuomet visko – tiek pradžios pabaigų, tiek pabaigos pradžių. Bet aš regiu, kaip ta sraigė toliau kopia į sapnišką nepamatuojamo aukščio kalną. Ir turbūt įdomiausia, kas jai pačiai yra laikas.

Šiaurės Atėnai, 2012 m. gegužės 11 d.

18 arba Viražas: Vaizduotė

Poliarinė naktis atėjo. Iš pradžių švytinčios freskos praslydo netoli horizonto brūkšnio ir ten keletą valandų kybojo. Buvo šiek tiek po pusiaunakčio, kai milžiniški, blausūs paveikslai ėmė judėti ir vienkiemio pusėn. Netoliese nerimastingai kaukė šuo, bet tai manęs neblaškė. Iš tikrųjų beveik galėjau girdėti, kaip laukymės krūmokšniuose pagal pratisus tylos signalus blykčiojo pirmoji šarma. Jos aštrūs kristalai žvangėjo pagal niekam nesuprantamą gamą. Nebuvo jokios penklinės, smuiko visrakčio. Vien tik tušti garsai, įsikibę į žvarbų, kietą orą, brėžiantys jo mantijoje muzikinius derinius. Rodės, kad ir būdamas kambario gilumoje klausausi kažkieno virpančiu balsu traukiamo si. S s s i i i. Sniego dulkės pakildavo net nuo įsivaizduojamo vėjo, skriejo pro šulinį, glamonėjo dvi jo senas svirtis. Dabar nužalsvėjusioje prietemoje aiškiai regėjau tuos medinius griaučius, kurie mielai atsidavė sniegulių lytėjimams. Žvarba juos norėjo sušildyti.

Kurį laiką sėdėjau net nekrustelėdamas. Galiausiai pakilau, žingtelėjau ir užtrenkiau už savęs sutrūnijusias duris. Oras buvo tartum prismaigstytas adatų. Bemat ėmė gelti pirštus, tačiau be jokios skubos nusinešiau įstiklintą lango rėmą į kiemo pakraštį. Stabtelėjau netoli rojaus obels ir užverčiau galvą. Skaidrūs vitražai liejosi skliautu. Nugludintu žalvariu plieskė tolimiausi pašvaisčių pakraščiai. Keista. Įsižiūrėjau: piešiniai neturėjo nei pradžios, nei pabaigos. Tas lėtas ribuliavimas buvo be jokios atsitiktinės švytėjimo siūlės. Visos šviesos pleveno suaustos į patį ploniausią, šaltą audinį. Atrėmiau rėmą į obelį, kurį laiką mėginau kvapu sušildyti pirštus. Pagaliau kraujas atsigavo, švelniai krūptelėjo ir ėmė atkakliai srūti pagalvėlėmis.

Lango rėmas pasirodė ne toks sunkus, kaip įsivaizdavau. Šiek tiek pakreipiau jį ir iškėliau sau virš galvos. S s s i i i, susijuokė šarmos kristalai. Dabar stovėjau ir žvelgiau į naktį pro melsvo stiklo ribą. Kartais man atrodydavo, kad žvilgsnis stipriau įsikabina į aplinką, jei pradedi ją stebėti tartum pro kokį nors kliuvinį. Todėl jau ilgai nešiojau akinius, be to, bent keliasdešimt kartų akimis stengiausi susigrumti su saulės užtemimu, nuo kurio gyniausi aprūkusia butelio šuke, atstojančia man mažą skydą. Netgi brangiausių žmonių fotografijos, gulinčios ant mano stalo, glūdėjo po storo, subraižyto stiklo lakštu. Taip daugybę metų šitas pasaulis buvo už permatomos užtvaros, kuri man teikė neprilygstamą tikrumo pojūtį.

Danguje, lyg vaikiško kaleidoskopo dulkelės, plito spalvingi gaisai. Tiesiog rymojau prie obels, patogiai į ją atsirėmęs, ir nepaleidau iš rankų uosinio rėmo. Buvau pamiršęs, kiek sykių taip sutikau poliarinę naktį. Kaskart ši užtrukusi, šviesuojanti tamsa, šis vientisas keleto parų metas man sukeldavo ir sunkiai paaiškinamą nerimą. Kiekvienąkart mintyse brėždavau pašvaisčių žemėlapius, žymėdavausi švytėjimų jūras. Niekada nepalioviau tikėjęs, kad pagaliau atrasiu. Gyvenau lyg kartografas, kuris per tūkstančius bandymų kruopščiai nužymėdavo Naujojo pasaulio kontūrus, tačiau vis dar būdavo nepatenkintas savo darbu. Bet vis dar tikėjausi, gal net intuityviai jaučiau: reikėjo stengtis, kad susigrąžinčiau tai, suieškočiau. Kadaise kažkuriame šio ryškaus skliauto taške pasiklydo mano tikroji vaizduotė. Aš ją staiga pamečiau kaip smulkų, menkavertį niekutį, kuris dingo šokančiose šiaurinės nakties spalvose. Gal nuo tada ir pradėjau į viską žvelgti tartum pro stiklinę ribą, teisinausi sau, dažniausiai beprasmiškai, kad tik taip žvilgsnis stipriau įsikabina į aplinką.Tačiau šiąnakt šis tikėjimas nebebuvo toks tvirtas.

Palengva nutirpo iškeltos rankos, visas kūnas ėmė pasiduoti nuovargiui. Žinoma, laukiau to, nes šitaip nutikdavo kaskart. Vis dėlto šįsyk tikrai neapskaičiavau: lango rėmas buvo nemenko svorio. Juk kasmet man nebeužtekdavo nedidelių stiklo duženų, pro kurias sekiau dangų, todėl ir buvau nutaręs išmėginti kitą priemonę. Neskubėdamas užsimerkiau, bet netgi toks dirbtinis aklumas nepaliovė vedžiojęs manųjų akių po žėrintį pašvaisčių šėlsmą.

Ir per tą akimirksnį įvyko tai, ko mažiausiai tikėjausi. Aukšti skliautai ėmė pilkėti. Šalimais jaučiau nepasiekiamą sekundžių greitį, nes švytinčios freskos ūmai pradėjo gesti. Atrodė, lyg tūkstančiuose dangaus miestų kažin kas vieną po kito užpūtė gaisruojančius žiburius. Žibintininkas darbavosi neskubriai, iš aukštybių pašaipiai žvelgdamas į mano sustirusią, rėmą vos benulaikančią figūrėlę.

Vis arčiau skalijo šuo. Kilo stipri pūga, kuri ruošėsi paslėpti nuo manęs vaizduotės kelią. Nebesigirdėjo šarmos kristalų dainavimo, artėjantis chaosas iškraipė ausiai įprastą gamą ir dabar girdėjosi tik prislopintas ūžesys. Priešais mačiau artėjančią sniego sieną, kuriai iki rojaus obels buvo likę visai nedaug. Skaudančiais, žvarbstančiais pirštais dar atkakliau įsikibau į medinį rėmą ir kiek įmanoma, kiek leido paskutinės jėgos, iškėliau jį į viršų. Stiklo paviršiumi čiūžtelėjo kreivašonės, išpurtusios snaigės. Pūgos epicentras persimetė virš manęs. Už plonos, skaidrios ribos tirpo miriadai žalių, raudonų, sidabrinių freskų. Švytinčią naktį užvėrė visa laidojanti baltuma.

Neprisimenu skaidresnio rytmečio nei tas, kuris atkeliavo po keliolikos ilgų sutemos parų. Balsvas apsodas supo tolimą saulės kristalą. S s s i i i. Čia, žemai, visa savo šviesybe muzikavo lengvos šerkšno dulkės, aplipusios rojaus obelį. It užmiršti piliakalniai tylėjo sniego masyvai. Kažkur giliai jutau, kaip užmigusios mano akys pamažu įveikė aklumą. Gulėjau įsuptas į tūkstančius pašvaisčių, į tūkstančius žėrinčių juostų, į galingų pusnių šilumą. Tiesa, vos įžvelgiama riba vis dar tebebuvo atskirtas mano žvilgsnis. Jo skvarbumą dengė švelnus, plonytis ledas, inkrustuotas miniatiūrinėmis sniegulėmis. Tačiau dabar, kitoje pusėje, kaip niekad aiškiai regėjau vaizduotės pėdsakus. Ji turbūt galiausiai susiprato, sugrįžo iš žalvarinių skliautų ir dabar budėjo greta manęs. Tąsyk, po daugybės metų, buvau laimingas. Šiaurės šviesa sroveno nurimusiu mano kūnu.


"Šiaurės Atėnai", 2012 01 06