20 arba Skaityta: Vaizdas pro kambario langą

Antanas A. Jonynas. KAMBARYS: EILĖRAŠČIAI. - Vilnius: Tyto alba, 2011. - 61 p.

Knygą, kuri apie save nešaukia iš knygyno lentynos, visuomet yra maloniau pastebėti. Veikiau – atrasti, kai vargais negalais prasibrauni pro šiandieninių margaveidžių leidinių telkinius ir ji atsiduria tavo rankose. Prieš tai kantriai išlaukusi savojo momento būti atpažinta. Taigi panašiai susipažinau ir su naujausiu poeto Antano A. Jonyno poezijos rinkiniu „Kambarys“. Žvelgiant į šios knygos išorę, pirmiausiai išsprūstantis žodis – nuosaikumas. Jokių nugrimuotų viršelių, blizgančių raidžių. Jokių rėkiančių, bandančių užkabinti anotacijų, kuriose dažniausiai pateikiami kokie nors iš konteksto išplėšti sakiniai. O ir šie greičiau primena kokios nors knygų mugės šūkius. „Kambario“ atveju viskas subtiliau: baltame viršelio aplanke – Gintauto Trimako fotografija, taip pat šio fotomenininko darbai iš keleto ciklų įkomponuoti ir pačiame rinkinyje. Derėtų atkreipti dėmesį ir į knygos dailininko Tomo Mrazausko darbą apipavidalinant šį poezijos rinkinį. O štai galiniame viršelyje – eilėraštis, kuris, mano manymu, iškalbingesnis už neretą anotaciją. Juk A. A. Jonyno lietuvių poezijos skaitytojams pristatinėti nereikia.

Paprastumas, minėtasis nuosaikumas turbūt ir būtų viena iš šio eilėraščių rinkinio dominančių. Ir bendrai galima kalbėti net apie tokią saikingą, jonynišką eiliuoto žodžio eleganciją. Todėl taikli atrodo literatūrologės Viktorijos Daujotytės citata: „Kai Antanas A. Jonynas ištarė savo būsimo poezijos rinkinio pavadinimą – „Kambarys“, pagalvojau, kad paprasčiau lyg ir nebėra kaip pasakyti, nebėra ką ir sutrumpinti“. Rodos, kad šis vienintelis žodis pats atsiveria tartum durys į itin privačią asmens teritoriją, kuri pasitinka drauge savo erdve ir laiku, atmintimi ir gyvenimu („šitame kambary mano tėvynė“, p. 55). Šiuo atveju įvardijimas „tėvynė“ aprėpia visa, kas, ko gero, yra reikšmingiausia žmogui, stūkso tarsi jo pamatas. Kambario įvaizdis įkūnija prieglobstį, tai kartu intymi oazė ir natūraliausia buvimo vieta. Greičiausiai todėl ir nebelieka ką sutrumpinti, suskliausti, nes jau tuo vienu kambariu apibrėžiamas poetinių prasmių masyvas.

O pro „Kambario“ langus galima pasidairyti ir po platesnius horizontus. Tarkim, po kokį nors miestą. Tiksliau – „Jų daugybė tų miestų egzistuojančių mano galvoj / niekas kitas jų tiesą pasakius nematė / ne visus juos gerai pažįstu“ (eil. „Viduramžių skersgatviai“, p. 11). Lyg stabtelima, sekundei suabejojama: ar tie miestai tikri, tikri tiek, kiek autentiškos praeities iš jų yra atsinešta. Netgi jei jie ir egzistuoja tik „mano galvoj“, ar tai nėra tik vaizduotės fantomai? Tad šio poezijos rinkinio lyrinis „aš“ eilėraščiuose keliauja pažinti, iš naujo atkurti tų miestų kontūrus ir jų gyvenimus, kurie tęsiasi atmintyje. Tai ne tik kelionė po realųjį, fizinį pasaulį. Be abejo, tie kūrėjo sąmonėje egzistuojantys miestai taip pat yra ir būsenų, patirčių metaforos. Jos formuojasi laikui tekant ir kartu šitaip formuoja patį subjektą, kuris į tas „pažintines“ keliones – tiek realias, tiek vidines – leidžiasi.

Svarbu pastebėti, jog šiame A. A. Jonyno poezijos rinkinyje miesto motyvas su visa jam būdingų detalių gausa išnyra dažnokai. Štai eilėraštyje „Mersburgas“ (p. 24) jis yra traukiantis akį ir gyvas, regimas it ryški fotografija, prisodrinta hiperryškių, fovistinių „kodako spalvų“. Mersburgo miestelis išskleidžia visą savo koloritą, visą žydėjimą, kurio fone „žmonės tiesą pasakius tebegyvena ir ten / nors beveik nesuvokia savo pačių nerealumo“ (p. 24). Ir jeigu lyriniam subjektui prieš akis stūksanti tikrovė vis dar yra neabejotina, palengva ima smelktis mintis, kad visi pojūčiais apčiuopiami objektai apsitraukia savotišku nerealumo, efemeriškumo šydu. O panašiu šydu naudojasi ir akiplėšiškiausia laiko vagilė –  praeitis. Net puikiai pažįstamas Vilniaus Antakalnis jos taipogi sklidinas (eil. „Antakalnis“, p. 36). Nutolstančiu, nepasikartosiančiu aidėjimu šiame eilėraštyje sklinda žodžiai „apleido“, „išnyko“, „nebepareis“, „nebeatsimuš“. Taip bandoma sustabdyti konkretų prarasto laiko fragmentą, virstantį poetiniu kadru. Tokie sustabdytikadrai – visko jau nebėra, tačiau išlikę, užkonservuota – dažnai aptinkami kituose lietuvių poetų eilėraščiuose (Vytauto P. Bložės eilutė „medis nukirstas lieka stovėti“, Aido Marčėno „Klaida“). Vietovių pavadinimai (Zagrebas, Varšuva, tas pats Užupis) – tartum antspaudai sąmonėje, žmogaus-vagabundo patirčių visumą žyminčios koordinatės.

Nors kai kuriuos pasikartojančius šios poezijos knygos motyvus nesunku atpažinti ir juos interpretuoti, sudėtingiau būtų apibrėžti vyraujančias „Kambario“ eilėraščių nuotaikas. Jų spektras platus, dinamiškas. Savo eiliuotuose tekstuose A. A. Jonynas tą dinamiškumą užkoduoja maždaug taip: „aš viena ranka pasaulio arfą laikau / o kita braukiu per pušų stygas varines“ (eil. „Eilėraščio rašymas“, p. 17). Kiekviena žmogaus būsenų styga skleidžia vis kitą, unikalų skambesį. Keista, bet nebanaliai čia suskamba ir ta arfa, dainiaus bei poeto simbolis, keliaujantis turbūt per visas epochas nuo pat senosios Antikos laikų. Tačiau kažkur tarp ramių rinkinio kūrinių blyksteli ir šmaikščioji, ekspresyvioji poeto pusė, kuri iškart patraukia dėmesį. Reikėtų išskirti keletą eiliuotų tekstų, kurie „Kambarį“ papuošia lyg tinkamai parinktos interjero detalės. Pavyzdžiui, eilėraštis „Rudens dundesys“ (p. 35). Tai tikrai įtraukiantis, gyvas poezijos kūrinys, veržlus ritmu ir spalvingas savuoju turiniu. Rodos, galima girdėti tiek kiekvieną garsą, koks tik yra šiame tekste užfiksuotas („Tada ta tam, tada ta tam, / akmenys rieda bildėdami ten, apačion“; „Rūgštų raugeriškių raudonį brandina ruduo“), tiek regėti įsikertančius vaizdus, kurie taip tikroviškai išauga iš metaforų („Tai mėnulis, pradrėskęs voratinklius, bilda žemyn, / taško į šonus pakvaišusias voveres, o!“). Visi sušukimai ir eilučių pakartojimai paverčia šį eilėraštį vientisa impresija, kurioje susimaišo tapybiškas bei garsinis lygmenys. Nelengva paaiškinti kodėl, tačiau šio A. A. Jonyno kūrinio poetika iš pirmo žvilgsnio kažkuo labai artima Lietuvoje gyvenančio amerikiečių poeto Kerry Shawn Keyso eiliavimui. Galbūt tas panašumas atsiranda dėl tų skunkų, pelėdų ir kitų itin vizualių daugiasluoksnių įvaizdžių, metaforų, kurių apstu minėto poeto eilėraščių knygoje „Mėnulio smuklė“?..

Kitas A. A. Jonyno eilėraštis, kuris savo teksto viražais galėtų patraukti skaitytoją, yra „Neįmanomybės zona“. Čia derėtų nurodyti knygos puslapio numerį, tačiau jo kaip tyčia nėra, tarsi savaime būtų neįmanomas. Ir dėl visai įdomios priežasties. Šis poezijos kūrinys originaliai įkomponuotas į rinkinį: eilėraščio lapą galima vartyti tartum atviruką (tinkamai parinkta ir reikiamoj vietoj atsidūrusi dar viena G. Trimako fotografija). Eilėraštis primena grakščiai sudžiazuotą, iš įvairiausių muzikos instrumentų skambesio sukurtą melodiją. Tekste gausu intertekstinių detalių, tikrinių vardų. Kūrinys bene geriausiai atskleidžia A. A. Jonyno pastabumą kad ir visiškai menkai, estetiškai neišvaizdžiai detalei. Visa tai išplečia eilėraščio turinį, skatina žvelgti į jį lyg į sukiojamo kaleidoskopo kuriamus ornamentus:

forte ir elguvoj apelsinų sultis gurkšnoja šešiasienės torpedos

vakarop užrakintas užmiega nebepažįstamas man universitetas

viskas baigta sakau kur nors išvažiuoju mane čia jau viskas užkniso

į jazz rock‘o kavinę įšlubuoja tarasovas ir kasytes susipynęs kerry shawn keysas

burtai burtai visur gedimino mieste pasaulio vieta užkerėta

dalai lama ir jonas mekas užupio smuklėj siurbčioja vyną su naujųjų laikų filaretais

Jeigu taip būtų leista pasakyti, eilėraštis „Neįmanomybės zona“ yra lėtas, tąsus, savo ritmu primenantis neskubriai pasakojamą seną, asmeninę legendą. Vienaip ar kitaip, ir šiame kūrinyje aptinkama aptartos miesto temos atspindžių, keistos, mitinės, gal kiek nostalgiškos atmosferos dvelksmo. Čia suliejami skirtingi laikai ir epochos, vietos ir įvykiai, čia klaidžioja eilėraščio žmogus, kurio sąmonė visa tai stropiai eskizuoja ir išsaugo, užgrobia sau.

Perskaičius paskutinįjį A. A. Jonyno „Kambario“ eilėraštį ir užvertus recenzuojamą knygą, belieka pasakyti: poetas savo subtiliais poetiniais atradimais šiandien yra ir išsiskiriantis, ir drauge liekantis prie savo senosios rašymo manieros, ištikimai sekamas poezijos šleifo, atpažįstamo iš anksčiau išleistų rinkinių. Ir galiausiai norėtųsi tiesiog antrinti Profesorei, kadangi iš tikrųjų neliko ką dar labiau sutrumpinti. Šiuo atveju atsakymas visiškai suprantamas: poetas siūlo visišką visa ko įmanomybę, kuri „vis plečia ribas neįmanomo zonoje“ (eil. „Neįmanomybės zona“). Todėl labai nesunkiai įmanoma aptikti, jog „Kambaryje“ apsistojusi poezija. Ji pati leis susipažinti su vaizdu pro langą.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis "Metai", 2012 Nr. 5-6 (gegužė-birželis)

19 arba Skaityta: Kasdieną baigtis, kasdieną prasidėti

Literatūrinės Vilniaus slinktys 2012. Jaunųjų poetų ir prozininkų kūrybos almanachas. Sudarė Aivaras Veiknys. V.: Naujoji Romuva, 2012. 155 p.

Kartais sunku pasakyti, ar tie vieni metai praskuodžia tartum koks nartus, nežinia kur lekiantis gyvūnas, ar kaip tik – lyg žiemą stingstanti upės tėkmė, lėtai ir dar kol kas ritmingai.Galbūt net kažkaip sraigiškai. Slenkančios į Fudzijamą sraigės motyvu (iš Domanto Razausko eilėraščio „Koanas su sraige“) praėjusiais metais pabaigiau recenziją apie pirmąjį „Literatūrinių Vilniaus slinkčių“ almanachą („Šiaurės Atėnai“, 2011.VII.15). Dabar tenka nuodugniau apžvelgti jau antrąjį leidinį. Ir tuomet supaisyk – daug vandens nutekėjo ar ne. Reikėtų sakyti: pasibaigė vienas laikas – baigėsi ir vienas pasaulis. Nesvarbu, ar buvo rašoma, tylima, ar tiesiog gyvenama. Ir visgi nemažai rašyta, nes šįkart 35 jaunųjų poetų ir prozininkų tekstai užima bent po keletą naujojo almanacho puslapių. Taip pat šiemet leidinyje publikuojami Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos moksleivių grafikos kūriniai.

Pastarojoje pastraipoje baigmės atgarsis neatsitiktinis. Jis atsklinda iš šiųmetės „Literatūrinių Vilniaus slinkčių“ sutelktinės, kurioje išryškinama poetų ir prozininkų kūrybą vienijanti tema – ganėtinai retorinė Aido Marčėno eilučių parafrazė: „Pasaulis baigiasi? Reikia rašyti eilėraščius.“ O skliausteliuose dar būtų galima pridurti – „ir prozą“. Atrodo, kad almanacho sudarytojas poetas Aivaras Veiknys vėlei mėgina atrasti tam tikrą koncepciją, nužymėti liniją, kuri galėtų jungti ganėtinai skirtingus autorius ir jų kūrybos barus. Minėtoji tema buvo pasiūlyta dar prieš atrenkant tekstus, taip pat ji viešai nuskambėjo literatūrinio moksleivių konkurso metu. Itin griežti eilėraščių ar prozos kūrinių atrankos kriterijai nebuvo paskelbti, kūrėjai temines eilutes galėjo interpretuoti labai laisvai.

Vis dėlto tema buvo naudingas orientyras daugumai rašančiųjų. Ir, žinoma, suteikė pačiam almanachui savotišką slenkančio motyvo liniją. Be to, sąmonėje užsifiksuoja tas „reikia rašyti“, o nepastebimai imi ieškoti ir tų pabaigų. Verti šios knygos lapus ir jau kūrinių pavadinimai sufleruoja apie temos išsipildymą (Ramunės Brundzaitės „Pirmas ir paskutinis“, Haroldo Baubino „Šermenys“, Vaivos Markevičiūtės-Rykštės „Atsisveikinimas“ etc.). Nors kartais visai nebūtina kalbėti apie realią pasaulio ar gyvybės pabaigą, už kiekvieno kampo regėti besislapstančias baimes ir negandas. Menkiausias atsitikimas gali asocijuotis su baigme. Tačiau ne visuomet šapas akyje ir dėl to ištryškusi ašara siejasi su skausmu. Ne man vienam kyla esminis klausimas: kodėl jaunas žmogus šiandien viduje turi tiek tamsos ir bando ją išreikšti? Ar tik, pavyzdžiui, ne per daug manieringai iškalbus tekstas pavadinimu „Kas rytą nubundu labiau negyvas“ (p. 71). Žvilgteli į autorės gimimo datą ir šypteli dėl tokio negatyv(um)o. O juk negatyvas – realaus objekto šviesiausios sritys, tik kad jos tamsios fotografijos juostelėje. Tada kas gi ta juostelė? Kūrėjo vidinis pasaulis, kuriame automatiškai tamsėja viskas, kas yra pasisemiama iš aplinkos? Manyčiau, protingiausia šiuo atveju būtų laukti išryškintos nuotraukos, o joje, praėjus tam tikram laikui, atsiskleis tikrosios spalvos ir atspalviai.

Nors iš tikrųjų nėra viskas taip nyku. Pozityvumą, juodos ir baltos pusiausvyrą diktuoja pirmieji almanacho puslapiai. Šviesią, sustyguojančią mintį randame „Sudarytojo žodyje“: „Pats galiu trumpai konstatuoti: pasaulis baigiasi kasdien, ir todėl kasdien jis tik prasideda“ (p. 7). Sutartinės ribos čia nenubrėši, kiekvienam ji skirtinga. Gražu, kai galima parašyti: „iš vienatvės / Jis sukūrė Tave šeštą dieną iš ryto“ (Rasa Rasimaitė, „Pradžios knyga I“, p. 100). Kurti, įkurti gali visiškai tuščia vienuma, joje atsidūrusiam kūrėjui belieka tik žodžiais įteisinti savo regimą, nujaučiamą pasaulį, nes jo paprasčiausiai reikia. Čia antrina ir poetė Dovilė Kuzminskaitė: „Jeigu būtų mažiau, pasakyčiau, kad visko gana, / Jei nebūtų visai, gal pavyktų lengviausiai atrasti“ („Neproporcingas“, p. 55). Įaktyvinta vaizduotė į save sugeba perkelti visą realybę, visus jos elementus, o tuo nesunku įsitikinti skaitant beveik chrestomatiniu virstantį prozininko Karolio Klimo tekstą „Kur pradingo Tomas Morisonas?“ (p. 21) Reikia tik tinkamu metu tinkamoj vietoj padėti trūkstamą skyrybos ženklą, kaip tai padaro ir Vainius Bakas: „Save nuo pasaulio atskirt liko vienas kablelis / tarp kūno ir žodžio, tarp žodžio ir kūno – / ir taškas“ („Reklaminė pauzė“, p. 152). Netgi įmanoma klausti, kas yra tas paslaptingas taškas – pradžia ar pabaiga.

Dažnai norėtųsi visai neskaičiuoti laiko, kaip, anot Mildos Baronaitės, „prieš milijardą metų / galaktikoje X niekas neskaičiavo“ („Bonus eilėraštis…“, p. 137). Nes jeigu jo neskaičiuotume, nereikėtų kalbėti ir apie pradžias bei pabaigas. Tebūtų viena keista, galbūt maloni nesvarumo būsena, belaikė erdvė. Tačiau tekstų rašymas yra procesas, vykstantis ir keliaujantis laike beigi erdvėje, šie du elementai yra privalomi, todėl mes jiems paklūstame. Todėl dar sykį išėjo ir antrasis „Literatūrinių Vilniaus slinkčių“ almanachas, todėl turime pluoštą įvairiopos kūrybos. Džiugu tai, kad, vėl netikėtai praslinkus pačiam literatūriniam festivaliui, tekstai gali išlikti aktualūs ir skaitomi: prisimenant renginius ir pokalbius, kontekstus ir akimirkas. Dar vieni metai netruks praeiti. Bus kaip ir visuomet visko – tiek pradžios pabaigų, tiek pabaigos pradžių. Bet aš regiu, kaip ta sraigė toliau kopia į sapnišką nepamatuojamo aukščio kalną. Ir turbūt įdomiausia, kas jai pačiai yra laikas.

Šiaurės Atėnai, 2012 m. gegužės 11 d.

18 arba Viražas: Vaizduotė

Poliarinė naktis atėjo. Iš pradžių švytinčios freskos praslydo netoli horizonto brūkšnio ir ten keletą valandų kybojo. Buvo šiek tiek po pusiaunakčio, kai milžiniški, blausūs paveikslai ėmė judėti ir vienkiemio pusėn. Netoliese nerimastingai kaukė šuo, bet tai manęs neblaškė. Iš tikrųjų beveik galėjau girdėti, kaip laukymės krūmokšniuose pagal pratisus tylos signalus blykčiojo pirmoji šarma. Jos aštrūs kristalai žvangėjo pagal niekam nesuprantamą gamą. Nebuvo jokios penklinės, smuiko visrakčio. Vien tik tušti garsai, įsikibę į žvarbų, kietą orą, brėžiantys jo mantijoje muzikinius derinius. Rodės, kad ir būdamas kambario gilumoje klausausi kažkieno virpančiu balsu traukiamo si. S s s i i i. Sniego dulkės pakildavo net nuo įsivaizduojamo vėjo, skriejo pro šulinį, glamonėjo dvi jo senas svirtis. Dabar nužalsvėjusioje prietemoje aiškiai regėjau tuos medinius griaučius, kurie mielai atsidavė sniegulių lytėjimams. Žvarba juos norėjo sušildyti.

Kurį laiką sėdėjau net nekrustelėdamas. Galiausiai pakilau, žingtelėjau ir užtrenkiau už savęs sutrūnijusias duris. Oras buvo tartum prismaigstytas adatų. Bemat ėmė gelti pirštus, tačiau be jokios skubos nusinešiau įstiklintą lango rėmą į kiemo pakraštį. Stabtelėjau netoli rojaus obels ir užverčiau galvą. Skaidrūs vitražai liejosi skliautu. Nugludintu žalvariu plieskė tolimiausi pašvaisčių pakraščiai. Keista. Įsižiūrėjau: piešiniai neturėjo nei pradžios, nei pabaigos. Tas lėtas ribuliavimas buvo be jokios atsitiktinės švytėjimo siūlės. Visos šviesos pleveno suaustos į patį ploniausią, šaltą audinį. Atrėmiau rėmą į obelį, kurį laiką mėginau kvapu sušildyti pirštus. Pagaliau kraujas atsigavo, švelniai krūptelėjo ir ėmė atkakliai srūti pagalvėlėmis.

Lango rėmas pasirodė ne toks sunkus, kaip įsivaizdavau. Šiek tiek pakreipiau jį ir iškėliau sau virš galvos. S s s i i i, susijuokė šarmos kristalai. Dabar stovėjau ir žvelgiau į naktį pro melsvo stiklo ribą. Kartais man atrodydavo, kad žvilgsnis stipriau įsikabina į aplinką, jei pradedi ją stebėti tartum pro kokį nors kliuvinį. Todėl jau ilgai nešiojau akinius, be to, bent keliasdešimt kartų akimis stengiausi susigrumti su saulės užtemimu, nuo kurio gyniausi aprūkusia butelio šuke, atstojančia man mažą skydą. Netgi brangiausių žmonių fotografijos, gulinčios ant mano stalo, glūdėjo po storo, subraižyto stiklo lakštu. Taip daugybę metų šitas pasaulis buvo už permatomos užtvaros, kuri man teikė neprilygstamą tikrumo pojūtį.

Danguje, lyg vaikiško kaleidoskopo dulkelės, plito spalvingi gaisai. Tiesiog rymojau prie obels, patogiai į ją atsirėmęs, ir nepaleidau iš rankų uosinio rėmo. Buvau pamiršęs, kiek sykių taip sutikau poliarinę naktį. Kaskart ši užtrukusi, šviesuojanti tamsa, šis vientisas keleto parų metas man sukeldavo ir sunkiai paaiškinamą nerimą. Kiekvienąkart mintyse brėždavau pašvaisčių žemėlapius, žymėdavausi švytėjimų jūras. Niekada nepalioviau tikėjęs, kad pagaliau atrasiu. Gyvenau lyg kartografas, kuris per tūkstančius bandymų kruopščiai nužymėdavo Naujojo pasaulio kontūrus, tačiau vis dar būdavo nepatenkintas savo darbu. Bet vis dar tikėjausi, gal net intuityviai jaučiau: reikėjo stengtis, kad susigrąžinčiau tai, suieškočiau. Kadaise kažkuriame šio ryškaus skliauto taške pasiklydo mano tikroji vaizduotė. Aš ją staiga pamečiau kaip smulkų, menkavertį niekutį, kuris dingo šokančiose šiaurinės nakties spalvose. Gal nuo tada ir pradėjau į viską žvelgti tartum pro stiklinę ribą, teisinausi sau, dažniausiai beprasmiškai, kad tik taip žvilgsnis stipriau įsikabina į aplinką.Tačiau šiąnakt šis tikėjimas nebebuvo toks tvirtas.

Palengva nutirpo iškeltos rankos, visas kūnas ėmė pasiduoti nuovargiui. Žinoma, laukiau to, nes šitaip nutikdavo kaskart. Vis dėlto šįsyk tikrai neapskaičiavau: lango rėmas buvo nemenko svorio. Juk kasmet man nebeužtekdavo nedidelių stiklo duženų, pro kurias sekiau dangų, todėl ir buvau nutaręs išmėginti kitą priemonę. Neskubėdamas užsimerkiau, bet netgi toks dirbtinis aklumas nepaliovė vedžiojęs manųjų akių po žėrintį pašvaisčių šėlsmą.

Ir per tą akimirksnį įvyko tai, ko mažiausiai tikėjausi. Aukšti skliautai ėmė pilkėti. Šalimais jaučiau nepasiekiamą sekundžių greitį, nes švytinčios freskos ūmai pradėjo gesti. Atrodė, lyg tūkstančiuose dangaus miestų kažin kas vieną po kito užpūtė gaisruojančius žiburius. Žibintininkas darbavosi neskubriai, iš aukštybių pašaipiai žvelgdamas į mano sustirusią, rėmą vos benulaikančią figūrėlę.

Vis arčiau skalijo šuo. Kilo stipri pūga, kuri ruošėsi paslėpti nuo manęs vaizduotės kelią. Nebesigirdėjo šarmos kristalų dainavimo, artėjantis chaosas iškraipė ausiai įprastą gamą ir dabar girdėjosi tik prislopintas ūžesys. Priešais mačiau artėjančią sniego sieną, kuriai iki rojaus obels buvo likę visai nedaug. Skaudančiais, žvarbstančiais pirštais dar atkakliau įsikibau į medinį rėmą ir kiek įmanoma, kiek leido paskutinės jėgos, iškėliau jį į viršų. Stiklo paviršiumi čiūžtelėjo kreivašonės, išpurtusios snaigės. Pūgos epicentras persimetė virš manęs. Už plonos, skaidrios ribos tirpo miriadai žalių, raudonų, sidabrinių freskų. Švytinčią naktį užvėrė visa laidojanti baltuma.

Neprisimenu skaidresnio rytmečio nei tas, kuris atkeliavo po keliolikos ilgų sutemos parų. Balsvas apsodas supo tolimą saulės kristalą. S s s i i i. Čia, žemai, visa savo šviesybe muzikavo lengvos šerkšno dulkės, aplipusios rojaus obelį. It užmiršti piliakalniai tylėjo sniego masyvai. Kažkur giliai jutau, kaip užmigusios mano akys pamažu įveikė aklumą. Gulėjau įsuptas į tūkstančius pašvaisčių, į tūkstančius žėrinčių juostų, į galingų pusnių šilumą. Tiesa, vos įžvelgiama riba vis dar tebebuvo atskirtas mano žvilgsnis. Jo skvarbumą dengė švelnus, plonytis ledas, inkrustuotas miniatiūrinėmis sniegulėmis. Tačiau dabar, kitoje pusėje, kaip niekad aiškiai regėjau vaizduotės pėdsakus. Ji turbūt galiausiai susiprato, sugrįžo iš žalvarinių skliautų ir dabar budėjo greta manęs. Tąsyk, po daugybės metų, buvau laimingas. Šiaurės šviesa sroveno nurimusiu mano kūnu.


"Šiaurės Atėnai", 2012 01 06

17 arba Viražas: Dvi dalys Paryžiaus

Samuelis Johnsonas kadaise užrašė tokią formulę apie kelionių reikšmę. Anot šio britų rašytojo, jų tikslas yra „pagal tikrovę pertvarkyti vaizduotę ir vietoj galvojimo, kaip dalykai galėtų atrodyti, pamatyti, kokie jie yra iš tiesų“. Būtų galima teigti, kad bet kuris žmogaus pasitraukimas, savanoriškas ir trumpalaikis egzodas iš įprastų, rodos, į kraują įaugusių vietų, yra būtent toks intensyvus pertvarkymo procesas. Todėl kelias, kurį pavyksta įveikti, neretai kardinaliai keičia mąstymo žemėlapio kontūrus. Duoda ir atima, bet vis vien brandina ir moko.

Dabar, kai rašau šį tekstą, jau daugiau nei mėnuo yra praėjęs nuo ilgai ir stropiai planuotos dviejų individų, N. ir E., kelionės į Prancūziją. Tačiau dabar atrodo, jog įspūdžiai darniai sugulė į jiems paskirtas atminties komodas, o vaizdai fotografijose jau nebesukelia ryškios euforijos. Priklausomybė nuo kuprinių įveikta, ilgų vaikščiojimų paliktos nuospaudos išgydytos, minimaliai pramoktos kalbos bagažas pamirštas etc. Bet yra stimulas parašyti bent kelias pastraipas apie naują, mozaikišką patirtį, kuria teko persismelkti. Ir jei kas nors dar paklausia, kodėl Paryžiuje viešnagė buvo labai trumpa, tegalima atsakyti pateikiant tokį pavyzdį. Tai panašu į įvairiaspalvių kokteilių maišymą: visuomet svarbiausia proporcijos. Tos dvi dalys (arba kitaip – dvi dienos) vienoje iš literatūriškiausių, rafinuočiausių, stilingiausių ir šiaip –iausių Europos sostinių buvo saikingas, todėl tinkamas ingredientas 2010 - ųjų vasaros kokteiliui. Taigi.

Kuklus Paryžiaus gatvių planas beveik visą laiką pragulėjo sausakimšai prigrūstoje kuprinėje, mat N. ir E. vadovavosi greičiau uosle ir intuicija, o ne primestu, konkrečiu maršrutu. Metodas įtikino: tokiu atveju miestas priešais tave iškyla ryškesniais pavidalais, skleidžiasi kitokia, pagaulesne esybe. Jis įtariai stebi eilinius du individus ir tikrina juos, skenuoja visa reginčiu žvilgsniu. Galiausiai atveria savo betoninės odos poras ir įsileidžia vidun. Pabrėžtina: tai – jau aukštesnis pasitikėjimo laipsnis.

Paryžius kviečiasi labai pamažu, atsargiai. Dvi dienos jį pažinti – mikroskopinis lašas jūroje. Bet klajoti čia vis vien puiku ir keista. Siaurų gatvelių voratinklis galiausiai atveda į tokį jaukų užkampį, kur staiga nusprendi, jog čia tikrai surūkysi suktinę, kurią taupei geriausiai akimirkai. Toks stuck in a moment išties sukelia mažą ekstazę. Marmurinis suolas, ant kurio įsitaisę N. ir E. žvalgosi po architektūrinį peizažą – maloni vieta tiesiog... pailsėti. Reikia pabrėžti, kad suolai, suoleliai, suoliukai – dominuojantis įvaizdis šios kelionės personažų sąmonėj. Būtent jis atkuria nakvynę viename iš Eliziejaus laukų parkų, priešais grakštų fontaną. Jis sugrąžina į Senos salą Sitė, į naktinį šurmulį, kurį sutemus užverda krantines nutūpę įvairiaamžiai satyrai ir bakchtantės. Suolai yra tikras išganymas abiem klajokliam, kurie, nuvarginti kvazimodiškų kuprinių, pagaliau sukrenta priešais Dievo Motinos katedrą. Paryžiuje itin dažnai sėdima, snaudžiama arba kietai miegama ant visokiausių tipų suolų. Net susidaro įspūdis, kad čia žmonės yra daug arčiau žemės. Neskubantys, monumentalūs it skulptūros.

Senos upė yra pagrindinė arterija, vedanti į priekį. Ankstyvas rytas vėl gena N. ir E. nežinoma kryptimi, jie neskubėdami slenka krantine (suprask – kaltos kvazimodiškos kurpinės) ir stebi ant upės vilnyse medituojančias baržas. Nors retsykiais dirsteliu į rankinį laikrodį, tai jau negelbėja. Miestas išmušė iš manęs laiko suvokimą. Valandos visiškai nepaklūsta jokiems dėsniams. Čia jos greitaeigės, čia – lėtaeigės. Tenka pripažinti, kad abiem N. ir E. šios dvi dalys (dienos) senajame mieste į patirtį įsirašė kaip neturėjusios apibrėžtumo. Smagiausia, kad šis pojūtis visai netrikdo. Jis dar labiau leidžia įsijausti į Paryžiaus siūlomą logiką:  eik eik eik – už kampo vis tiek kažką surasi. Šitas „eik“ galop virsta tiksliausiu kompasu, kurio rodmenys nenuvilia, nes tokie klaidžiojimai leidžia pažvelgti į miestą iš savitesnių, „ne-atvirukinių“ rakursų. Toks tikrovės matymas iš tikrųjų perkuria vaizduotę.

Po kiek laiko jau nebestebina, kad geriamo vandens paieškos tampa gyvybiškai reikšminga veikla, kiekvienas parkas – saugia priebėga, kiekvienas pamatytas klošaras – nesuvaidintą laisvę išreiškiančiu objektu. Klošarų gyvenimo būdas individams N. ir E. ėmė atrodyti netgi kaip savotiškas idealas. Žinoma, gerai, kad kai kurie idealai nepasiekiami. Bet proziškesni miesto judesio epizodai – daug gardesnis prieskonis, nei saldi ir glazūruota glamūrinio Paryžiaus poezija. Jos aplinkui apstu, tik spėk fiksuoti. Nors po to – smegenų nuovargis garantuotas. Blizgulių atsižiūrėti, kvepalų prisiuostyti nesunkiai galima ir Gedimino prospekte (štai kodėl Eliziejaus laukai asocijuojasi visų pirma su šiuo mūsų sostinės fragmentu, aišku, kokių 15 kartų išdidintu). O kažkas vis dar įsivaizduoja Paryžių kaip bohemiško gyvenimo epicentrą. Šalin tokią klišę, mon ami! Pasakykite, nuo ko gi bohemą saugo prie kiekvienos kavinės surikiuoti orangutanai apsauginiai? Gal ten todėl, kad menas ir jo žmonės, kad ir kur beegzistuotų, reikalauja aukų?.. Klausimai pasilieka atviri.

Vienaip ar kitaip, Paryžius – spalvų, o gal daugiau milijardo atspalvių miestas. Šiųmetės vasaros karščių apsėstas, sudirgęs gigantas. Banaliai turistinis ir genialiai amžinas. O gal – sukurtas kaip vienas, pilnametražis ir labai ilgai trunkantis filmas, kuriame įmanoma susirasti sau tinkančią rolę, įsiterpti ir suvaidinti taip, kaip tik tu sugebi? Variacijų ir mistifikacijų čia gali būti n skaičius. Paminėsiu, kad N. ir E. šios kelionės metu pasirinko pėsčiųjų stebėtojų vaidmenis, o N. pabandė sukurpti tas kelias teksto pastraipas. Tai tiek. Kokteilis su gardžiausiomis sudedamosiomis dalimis vis dėl to pagaliau buvo sumaišytas ir išgertas. Iki dugno, iki kitos vasaros kelionių.

www.kulturpolis.lt

2010 08 30

16 arba Viražas: Kovarnio grįžimas

Mažoje laikraščio iškarpoje perskaičiau: jo keliai vis dar nežinomi. Bet juk čia vien lakoniški, pabiri duomenys, susimąsčiau, kurie natūraliai priverstų suabejoti bet kurį iš mūsų. Jokio informatyvumo, toks mįslingas godo stiliaus fragmentas. Žinoma, šią dieną ir tokias žinutes visai nesudėtinga patikrinti, iššifruoti. Juk kalbame apie kelią. Netgi toks skvarbiaakis GPS – tas, beoriais siūlais suraizgęs planetą, laikantis ją pergalingai lipniame tinkle it negudrią vapsvą – ir jis gebėtų duoti kokį nors atsakymą. Arba trimačiai labirintiškų Žemės paviršių brėžiniai. Į jų odisėją gali paleisti pasibėgioti virtualųjį aš, mažą beveidį žmogelį, kuris užtikrintai mala apvalainomis kojytėmis ir mikliai nuveda prie bet kokio tikslo. Mažo žmogaus kelionė, sakytume. Užpankavusio nykštuko Nilso tranzavimas nūdienos autostradomis ir žvyrkeliais.

Bet tas judrus, nepailstantis žmogelis vedžioja mus tik nuotraukose, niekada neaplankytomis, todėl mistiškomis vietomis. Ten kanjonai ir krateriai, užeigos ir landynės. Arba galingos upės, tas ūmus staugsmas, kuris liejasi iš žaliuojančių Amazonės kvėpavimo takų. Niekuomet ten nenukeliausiu, kodėl turėčiau tikėti plastikiniais fotografijų miražais? Retsykiais mes labiau patikime laikraščiais. Ir tomis įtartinomis skiautėmis, kurios nuo jų kažin kaip atitrūko. Nors apgaulingo žodžio Babelis ir keroja sąmonėje, vis vien griebiuosi už jo lauk išsišovusių plytų. Lipti savo jėgomis yra geriau negu sustingti pusiaukelėje ir laukti atvažiuojančio lifto.

Tačiau kas žino pavasarinį kovarnio kelią? Šią valandą kažkur rašau, o jis kinkosi palankų skrydžiui skliautą, sukioja savo juodą galvą į šalis ir žėruojančiu akies anglimi brėžia būsimą maršrutą. Įdomiausia, jog tokio niekas net nenutuokia. Kas gi kantriam paukščiui yra pietūs ir šiaurė?

Pasaulio šalys – neįmanomybė, nes tuomet, kai sklendi talpioje dangaus freskoje, dydžiai, matai, etalonai nustoja būti bet kokiais dydžiais, matais, etalonais. Kovarnis net nežino, kas yra skrydis. Jeigu jis krankteltų skrydis, tai jau būtų apibrėžimas, negudri sąvoka; mes juokingai pultume jam padėti, nusakinėtume įvairiausią trukmę ir aukštį, bilietų kainas ir patogiausius orouostus, kur būtų galima nutūpti. Šio teksto herojui (kažin, ar jis prisiimtų ir tokį apibūdinimą) niekada nerūpėjo žodynai ir tezaurai, aiškinantysskrydžio prasmę. Dangus pastabiai ištrina bet kokią žodinę patirtį. Kai nėra sustabarėjusių ramsčių, pasiekiamas visiškas nesvarumas.

Kovarnis išlaukė dar vieno pavasario. Ir kiekvienas pavasaris dažniausiai prasideda tais pačiais vieną kartą, kaip, beje, ir dauguma žmogaus porinamų istorijų. Žmonija jau prirašė manuskriptų ir mašinraščių apie dešimt tūkstančių pavasarių (tikslus skaičius – kam jis svarbus?). Pripiešė jų tamsiose olose ant apsamanojusių sienų, šalia keisčiausių ochros monstrų, ištrūkusių iš proto aptvaro. Prieskizavo biblijose ir kituose šventraščiuose. Viduramžių parkuose ir ant užterštos Senos krantinių. Ant sugriuvusių berlyninių barikadų. Ant senamiesčio pastatų - grafičiais - nepasiekiamiausiose vietose. Daugybė pavasarių sukrito į literatūrinius lakštus, į fotografijos lakštus, į prisiminimų lakštus. Bet kas iš to? Kovarnis nenumano, kad išlaukė, jis ir dabar nežino, kas yra pavasaris. O vis dėl to galandasi sustingusius sparnus, ir jo maršrutas beveik sužymėtas. 

Šis paukštis niekada nebuvo išskridęs iš ten, kur jam teko gimti.

Bet jo keliai yra neaprėpiami ir, be abejonės, neturi atstumo koordinačių. Jo grįžimas yra tas pats trumpas liuoktelėjimas iš senos pagelžkelės tuopos į turgaus aikštę. Be laiko ir erdvės suvokimo, be simbolių, kurie suveržia aiškų, skaidrų mąstymą.

Kovarnio keliai vis dar nežinomi. Apie tai rašoma atsitiktinėje skiautėje, kurią skaito tiesiog atsitiktinis žmogus. Čia pat artinasi ir tamsažalis pavasaris. Priešingai nei tam išmintingam paukščiui, man jau dabar ramu sau ištarti, kad ir šį kartą galėsiu apie tai parašyti. Nors ir tūkstantąjį kartą, bet žmogiškai ir kiek įmanoma atviriau, lyg ilgai laukčiau ir kažin ko stipriai tikėčiausi.

www.kulturpolis.lt

2011 04 13

15 arba Viražas: Persapnavimo mašinos

Tik visai neseniai taip pradėjau vadinti traukinius. Dar tiksliau – ši metafora (o gal greičiau keistokas terminas?) visų pirma patogiai įsitaisė viename mano eilėraštyje, pavadinimu „Persapnavimas Nr. 822“. Na, šičia autorius galėtų praskleisti savo dirbtuvėlių užsklandą ir su pasimėgavimu papostringauti kad ir apie kūrinio kilmę. Tiesą pasakius, ne itin mėgstu baksnoti į savo tekstus ir vardinti jų gimimo aplinkybes, komentuoti įvaizdžius ir ginti griozdiškas strofas. Tebūnie tie raštai savo orbitoj, skaitytojas pats išgvildens tai, kas jam įdomu. Bet šįkart šio teksto atsiradimą įkvėpė būtent konkretus eilėraštis. Tad norėčiau truputį paporinti, kokia gali būti nepakartojama net ir eilinė kelionė traukiniu, kad net eiliavimus paskui puiku rašyti. Gal net gi pasirodys, kad XXI amžiaus romantika, praleista šioje geležinkeliais bildančioje  transporto priemonėje nesvetima ir dar kažkam bei sukelia panašių jausmų. Palaukime kontrolieriaus, pasižymėkime bilietą ir galime judėti.

Minėto eilėraščio pavadinime esantis skaičius – traukinio, kuris kursuoja tarp sostinės ir Kauno, numeris. Labai dažnai mane ištinkantis maršrutas, įkyrokas toks. Didesnių ar mažesnių stočių peizažai ir pavadinimai jau neištrinamai atsispaudę atmintyje. Beveik kaip chrestomatinė poezija, kurią nuoširdžiai tekdavo kalti pradinėse klasėse. Tačiau užkietėjusiam traukinio gyventojui (ne keleiviui; tokio tipo gyventoju kuriam laikui buvau virtęs prieš gerus pusantrų metų) šios stotys, regimos pakeliui iš taško A į tašką B, irgi gali būti poezijos verti reikaliukai. Tikra kelionių magija. Nesistebėkime, juk nedidelis procentas visų mūsų planetos gyventojų nuolat gyvena kad ir ore, t. y. jų mašinos – visokio plauko lėktuvai, kompaktiškieji orobusai. Juk sakoma: kaip danguje taip ir ant žemės. Visgi traukiniai mano vertinimo skalėje kažkodėl lenkia sparnuočius.

O toliau tęsiant kalbą apie stotis ir apsilankymus jose, tai kai kada šie specifiniai architektūriniai objektai gali netgi stipriai sukrėsti, pvz. savo dydžiu. Neišraizgomą labirintą primena Paryžiaus Gare de Leon traukinių stotis, kuri tik iliustruoja, kokia gigantomanija kartais gali sirgti architektai. Žavingi yra Strasbūro geležinkelių namai, uždengti įspūdingu stikliniu gaubtu. Bet geriau pagalvojus, artimai miela gali pasirodyti ir lietuviška, miniatiūrinė Baltamiškio stotelė. Juk tai skonio reikalas.

Jau seniai žinoma, jog stotys ir geležinkelis – mažne archetipiniai, gyvenimą įkūnijantys įvaizdžiai. Ateini į stotį, vienokią ar kitokią kainą sumoki už kelionės bilietą, pasirenki traukinį. Važiuoji, dairaisi ir galop kažkur išlipi. Visiems pažįstama alegorija. O štai realus keliavimas traukiniu, jei tik įsijauti, gali gana produktyviai dirginti žmogaus, o ypač kažką kuriančio, mąstymą, lavinti vaizduotę ir pan. Turbūt niekas neprieštaraus, kokia naudinga yra kelionių terapija. Panašu, kad ir mano persapnavimo mašinos pavadinimo atsiradimas – tokios terapijos pasekmė. Sėdėdamas vagone, už lango tartum regi tobulą kinematografijos šedevrą, kuris pasižymi savo intensyviai kintančių vaizdų mozaika, o svarbiausia – užburiančiu tempu. Primena sapną, turintį savus laiko dėsnius. Pavyzdžiui, kelionė iš Kauno į mano gimtąjį miestelį trunka vos pusvalandį, bet kai įsispoksai į drauge „keliaujančius“ epizodus anapus stiklo, šis laiko tarpas nesuvokiamu būdu išsitempia, praranda savo realumą. Tik besikaitaliojantys, impresionistiniai fragmentėliai ir nė trupučio suvokimo apie bet kokį laikiškumą. Ypač hipnotizuoja, jei pasirenki žiūrėti į nukarusius stulpų laidus. Jų vaizdas, kai traukinys lekia nesustodamas mažose gyvenvietėse, tampa panašus į kylančią ir vėl krintančią kardiogramos kreivę. Tada ir pradedi įsivaizduoti, kad ta kreivė (galbūt) fiksuoja aplinkos gyvybę ar šiaip susikuri įvairių svarstymų... Dar visuomet patraukia apgriuvusių, vaiduokliais virtusių pastatų koliažai, įsimaišantys į gamtišką kontekstą. Metų laikas nesvarbu. Tačiau vienos įsimintiniausių kelionių būna ankstyvą pavasarį ir rudeniop. Regimas spalvinis džiaugsmas tiesiog pakeri.

Traukinyje ne sapnuoji atmerktomis akimis, bet persapnuoji. Šimtus kartų matytus, įsisenėjusius vaizdus virškini šimtąjį kartą, perkuri kiekvieno jų įteigtą įspūdį. Kai kada susitinki keliasdešimt sykių regėtus veidus, kurie visada būna kiti ir tu jau nebegali prisiminti, kuo jų bruožai pakito, persimainė. Persapnuoji, rodos, ore užsilikusius ankstesnių – tavo ar išgirstų, tikroviškų ar susikurtų – pokalbių likučius ir nuolat, nori to ar nenori, pasisemi šviežių. Bandai stebėti, kaip elgiasi tavo vagono kaimynai. Jie irgi dažniausiai ką nors persapnuoja. Gal jaunas, ilgaplaukis vyriškis, megztame maišelyje panardinęs pirštus, tarp jų skaičiuojantis rožinio karoliukus ir paskendęs greitoje erdvėje, esančioje už hermetiško lango – irgi persapnuotojas? O štai ta mergina, kurios ausyse gyvena MP3 grotuvo cikados?.. Net jos klausoma daina kartojasi n-tąjį kartą. Traukiniuose persapnavimas yra neišvengiamas dalykas, bet to nepatirsi tik tuo atveju, jeigu kelionės šiomis mašinomis – retos. Norėtųsi patarti: jos galėtų tapti dažnesnės. Kai kada – ne vien būtinybei spaudžiant, bet ir savo malonumui. 

Eilėraštyje kalbu ir apie tokį traukinio bilietą, kuris galėtų būti amžinas. Neterminuotas, gal netgi vardinis. Jis atvertų visus kelius, greitkelius, geležinkelius. Klystkelius. Kelionė persapnavimo mašina – dviguba kelionė: tikrovėje ir pasikartojančioje fantazijoje. Turbūt tai viena iš mieliausių monotonijos rūšių. Ir niekaip neprimena tos pačios dvigubos kelionės važiuojant automobiliu, skrendant lėktuvu, plaukiant keltu ar kruiziniu laivu. Bet žmonėms visados patiko ir patiks rinktis savąsias transporto priemones. Juk taip daroma ir renkantis gyvenimo būdą su visais smulkiausiais jo niuansais, džiaugsmais ir beprotystėmis. Taip visi be išimčių pradžioj nusiperka privalomą galimybę keliauti, o vėliau (jei tai skirta) galbūt išmoksta ir persapnavimo technikos subtilybių. Tačiau viena iki skausmo aišku: bet kuri kelionė turi vienodą, asmeniniame biliete nurodytą privalomą kryptį. Ji nukreipia į pačią geriausią stotį ir vieną dieną ten pagaliau sėkmingai išsilaipinsime.

www.kulturpolis.lt

2010 09 04

14 arba Viražas: Salos efektas

Aš stengiuosi sau įžūliai įteigti, kad už šios salos ribų niekas neegzistuoja. Jos griežti, neišdildomi kontūrai pabaigia pasaulį ir visa, kas dar (galbūt?) galėtų būti už jo.

Sala mane verčia tuo, kas dabar esu prieš jus. Taip, ne kuo, o kas. Mėginu sakyti, kad jūs regite žmogų, laukiantį eilinės savo gyvenimo bangos ir siekiantį su ja pagaliau susigrumti. Susitapatinti su bangos lūžimo tašku ir ją iš pašaknų supurtyti. Galbūt taip paskandinčiau salą? Tada tradiciškai tapčiau įrašu kažkieno tūkstantąjį kartą perrašomame vadovėlyje. Tačiau įrašai gyvuoja gana trumpai, todėl man iš to jokios naudos.

Skandinčiau viliojamas tik asmeninių paskatų. Jos yra mažos.

O mane vadinkite vienetu. Nesu skaičius, bet tai dar ir ne vardas. Aš – T. S. Elioto tuščiaviduris žmogus, kuriame dega karas ir taika. Ne, čia nėra jokių parafrazių. Kam reikalingos parafrazės, jei pats esu viena iš jų: didelė ir neperteikiama? Juk yra tokių gyvenimų, kurių taip ir nepavyksta pacituoti. Ne todėl, kad jie būtų sunkūs, perkrauti. Jie tiesiog per lengvi.

Esu kažkas tarp metalinio, kaitrą perėmusio įdago ir debesų karūnos, kuri išsisklaidė taip pat, kaip ir buvo susiformavusi skliauto pakraštyje. Vienetas, kurio egzistenciją liudijantys duomenys – violetiniai pulsarai juodame vakuumo stiklainyje. Kitaip – kosmose.

Mano sala yra dabartinis mano kosmosas, tik, deja, nežinau jokių jo plėtimosi dėsnių. Jis greičiausiai stovi nepajudinamas, lėtai tarpdamas šalto vandenyno rėmuose. Ir jau niekas nerūpi tam, kuris nusprendė nebejudėti. Nebejudu ir aš, tik karts nuo karto virpteliu nuo vaiduokliškai praslenkančių ūkanų, kurios migruoja po visą teritoriją. Jos turi šalčio. Turi minuso, kuris numuša net ir tas gatvėse kybančias šypsenas.

Būtent šitame kosmose užsimezgė mano pirmoji pažintis su rūku. Tąsyk suvokiau, jog šio neįmanoma pažinti įprastais pojūčiais. Nes yra kažkas daugiau, kuo visgi pajunti užgimstantį rūką.

Ir kai pažintis ilgainiui tampa vis artimesnė, pastebi, kad rūkas įsiėda į kažkurią tavo dieną ir pamiršta, kad jam tepriklausė tik tas sąstingio kupinas rytmetis. Tada rūkui adresuojami draudimai. Bet saloje griaunami visi tabu. Šis žodis tėra keturios efemeriškos raidės, kurių kartais griebiasi tolimas štormas ir ištąso po profesionalią monotoniją įvaldžiusius vandenis.

T įsikerta it vinis į tamsų, banguojantį karsto dangtį ir jį galutinai užkala. Nėra dugno kaip ir nėra dangaus.

A klajoja kaip kadaise menkai tepritvirtintas kokio nors pigaus kotedžo stogas. Bet kaip raidei jai to visiškai pakanka.

B yra tie ryškių, glazūruotų spalvų akiniai, kuriuos ant savo nosių stengiasi užsidėti kiti salos vienetai. Jie suserga jau ne trimačiu, ne keturmačiu, o n-tojo matavimo vaizdu. Taip sirguliuodami jie pamiršta savo tirpstančius ledus ir nuo šių gracingai slystančią vyšnaitę. Man patiko kolegos vieneto pateiktas pavyzdys: laikui nenumaldomai iriantis savo kryptimi, salos laukia neišvengiamas tirpimas. Gal tai į gera, sunku dabar atsakyti.

U yra dvipolis magnetas, keisčiausiai traukiantis vienetą į namus. Iš tokios užuominos supratote, jog sala nėra tikrieji vieneto namai. Tai siekiamybė ir laukimo išraiška, gulanti į popieriaus lakštą. Rūkas to bijo, todėl visomis įmanomomis savo jėgomis stengiasi vienetą nuo to proceso (guldymo) atitolinti. Popierius neišgelbės, tad rūkui svarbu kuo įtikinamiau tai paaiškinti savo užgultam pacientui.

Pacientai yra tie salos vienetai, kuriems nesiseka įteigti sau patiems išganingos realybės. T. y. už šios salos ribų niekas neegzistuoja. Yra tik priešnuodžiai, kurie tarsi galėtų tuos apribojimus, tas užkardas nutrinti. Žvelgimas į popierių ir bandymas jame kažin ką įbrėžti – tai priešnuodis, kurį neretai gožia rūkai, miglos, ūkanos. Purškiantis lietus, bijantis parodyti savo gaivų, bet skausmingą veidą.

Bet ar jau supratote, kad tie juokai su popieriumi ir rašymu tegali būti ir bus tik prasimanymas? Žaidimai mažai ką išsprendžia, kad ir šventvagiškai dabar sakau. Todėl čia, kaip ir įprasta, prieina koks nors ne-salos gyventojas ir pažeria kaleidoskopiškų žėručių, gudrių monologų apie literatūrą. Kokia svarbi, kokia aukšta, kokia klasikinė, kokia populiari. Ir ji saloje kol kas neprieinama, bet vienetas vis tiek ją ryškiai prisimena.

Lengva rašyti, kai trukdo rūkas ir kai galop neparašai nieko. Lengva, kai susapnuoji raides, esančias anapus salos. Tiesa, aš vis stengiuosi sau įžūliai įteigti, kad už šios salos ribų niekas neegzistuoja.

Dar lengva, kai laikas, kuris sukasi šioje vandenyno supamoje žemės atraižoje, visiškai nepaliečia. Gal netgi veikia kaip morfijus, neutralizuojantis skaudulius kaip nemalonų kvapą. Man rūkas nekvepia. Nors kažkas galėtų su manimi ginčytis.

Kol kas tai, kas yra už griežtų, pieštukinių kontūrų, tebėra laukimas. Manyčiau, jog noriu trintuko, kuris perbėgtų per kietas linijas ir jas nesunkiai pašalintų. Sala pabaigia pasaulį anapus. Bet vienetas jo visada turės savyje daugiau, negu leidžia tabu. Daugiau, negu iš tikrųjų gali turėti.

www.bernardinai.lt

2010 11 22