17 arba Viražas: Dvi dalys Paryžiaus

Samuelis Johnsonas kadaise užrašė tokią formulę apie kelionių reikšmę. Anot šio britų rašytojo, jų tikslas yra „pagal tikrovę pertvarkyti vaizduotę ir vietoj galvojimo, kaip dalykai galėtų atrodyti, pamatyti, kokie jie yra iš tiesų“. Būtų galima teigti, kad bet kuris žmogaus pasitraukimas, savanoriškas ir trumpalaikis egzodas iš įprastų, rodos, į kraują įaugusių vietų, yra būtent toks intensyvus pertvarkymo procesas. Todėl kelias, kurį pavyksta įveikti, neretai kardinaliai keičia mąstymo žemėlapio kontūrus. Duoda ir atima, bet vis vien brandina ir moko.

Dabar, kai rašau šį tekstą, jau daugiau nei mėnuo yra praėjęs nuo ilgai ir stropiai planuotos dviejų individų, N. ir E., kelionės į Prancūziją. Tačiau dabar atrodo, jog įspūdžiai darniai sugulė į jiems paskirtas atminties komodas, o vaizdai fotografijose jau nebesukelia ryškios euforijos. Priklausomybė nuo kuprinių įveikta, ilgų vaikščiojimų paliktos nuospaudos išgydytos, minimaliai pramoktos kalbos bagažas pamirštas etc. Bet yra stimulas parašyti bent kelias pastraipas apie naują, mozaikišką patirtį, kuria teko persismelkti. Ir jei kas nors dar paklausia, kodėl Paryžiuje viešnagė buvo labai trumpa, tegalima atsakyti pateikiant tokį pavyzdį. Tai panašu į įvairiaspalvių kokteilių maišymą: visuomet svarbiausia proporcijos. Tos dvi dalys (arba kitaip – dvi dienos) vienoje iš literatūriškiausių, rafinuočiausių, stilingiausių ir šiaip –iausių Europos sostinių buvo saikingas, todėl tinkamas ingredientas 2010 - ųjų vasaros kokteiliui. Taigi.

Kuklus Paryžiaus gatvių planas beveik visą laiką pragulėjo sausakimšai prigrūstoje kuprinėje, mat N. ir E. vadovavosi greičiau uosle ir intuicija, o ne primestu, konkrečiu maršrutu. Metodas įtikino: tokiu atveju miestas priešais tave iškyla ryškesniais pavidalais, skleidžiasi kitokia, pagaulesne esybe. Jis įtariai stebi eilinius du individus ir tikrina juos, skenuoja visa reginčiu žvilgsniu. Galiausiai atveria savo betoninės odos poras ir įsileidžia vidun. Pabrėžtina: tai – jau aukštesnis pasitikėjimo laipsnis.

Paryžius kviečiasi labai pamažu, atsargiai. Dvi dienos jį pažinti – mikroskopinis lašas jūroje. Bet klajoti čia vis vien puiku ir keista. Siaurų gatvelių voratinklis galiausiai atveda į tokį jaukų užkampį, kur staiga nusprendi, jog čia tikrai surūkysi suktinę, kurią taupei geriausiai akimirkai. Toks stuck in a moment išties sukelia mažą ekstazę. Marmurinis suolas, ant kurio įsitaisę N. ir E. žvalgosi po architektūrinį peizažą – maloni vieta tiesiog... pailsėti. Reikia pabrėžti, kad suolai, suoleliai, suoliukai – dominuojantis įvaizdis šios kelionės personažų sąmonėj. Būtent jis atkuria nakvynę viename iš Eliziejaus laukų parkų, priešais grakštų fontaną. Jis sugrąžina į Senos salą Sitė, į naktinį šurmulį, kurį sutemus užverda krantines nutūpę įvairiaamžiai satyrai ir bakchtantės. Suolai yra tikras išganymas abiem klajokliam, kurie, nuvarginti kvazimodiškų kuprinių, pagaliau sukrenta priešais Dievo Motinos katedrą. Paryžiuje itin dažnai sėdima, snaudžiama arba kietai miegama ant visokiausių tipų suolų. Net susidaro įspūdis, kad čia žmonės yra daug arčiau žemės. Neskubantys, monumentalūs it skulptūros.

Senos upė yra pagrindinė arterija, vedanti į priekį. Ankstyvas rytas vėl gena N. ir E. nežinoma kryptimi, jie neskubėdami slenka krantine (suprask – kaltos kvazimodiškos kurpinės) ir stebi ant upės vilnyse medituojančias baržas. Nors retsykiais dirsteliu į rankinį laikrodį, tai jau negelbėja. Miestas išmušė iš manęs laiko suvokimą. Valandos visiškai nepaklūsta jokiems dėsniams. Čia jos greitaeigės, čia – lėtaeigės. Tenka pripažinti, kad abiem N. ir E. šios dvi dalys (dienos) senajame mieste į patirtį įsirašė kaip neturėjusios apibrėžtumo. Smagiausia, kad šis pojūtis visai netrikdo. Jis dar labiau leidžia įsijausti į Paryžiaus siūlomą logiką:  eik eik eik – už kampo vis tiek kažką surasi. Šitas „eik“ galop virsta tiksliausiu kompasu, kurio rodmenys nenuvilia, nes tokie klaidžiojimai leidžia pažvelgti į miestą iš savitesnių, „ne-atvirukinių“ rakursų. Toks tikrovės matymas iš tikrųjų perkuria vaizduotę.

Po kiek laiko jau nebestebina, kad geriamo vandens paieškos tampa gyvybiškai reikšminga veikla, kiekvienas parkas – saugia priebėga, kiekvienas pamatytas klošaras – nesuvaidintą laisvę išreiškiančiu objektu. Klošarų gyvenimo būdas individams N. ir E. ėmė atrodyti netgi kaip savotiškas idealas. Žinoma, gerai, kad kai kurie idealai nepasiekiami. Bet proziškesni miesto judesio epizodai – daug gardesnis prieskonis, nei saldi ir glazūruota glamūrinio Paryžiaus poezija. Jos aplinkui apstu, tik spėk fiksuoti. Nors po to – smegenų nuovargis garantuotas. Blizgulių atsižiūrėti, kvepalų prisiuostyti nesunkiai galima ir Gedimino prospekte (štai kodėl Eliziejaus laukai asocijuojasi visų pirma su šiuo mūsų sostinės fragmentu, aišku, kokių 15 kartų išdidintu). O kažkas vis dar įsivaizduoja Paryžių kaip bohemiško gyvenimo epicentrą. Šalin tokią klišę, mon ami! Pasakykite, nuo ko gi bohemą saugo prie kiekvienos kavinės surikiuoti orangutanai apsauginiai? Gal ten todėl, kad menas ir jo žmonės, kad ir kur beegzistuotų, reikalauja aukų?.. Klausimai pasilieka atviri.

Vienaip ar kitaip, Paryžius – spalvų, o gal daugiau milijardo atspalvių miestas. Šiųmetės vasaros karščių apsėstas, sudirgęs gigantas. Banaliai turistinis ir genialiai amžinas. O gal – sukurtas kaip vienas, pilnametražis ir labai ilgai trunkantis filmas, kuriame įmanoma susirasti sau tinkančią rolę, įsiterpti ir suvaidinti taip, kaip tik tu sugebi? Variacijų ir mistifikacijų čia gali būti n skaičius. Paminėsiu, kad N. ir E. šios kelionės metu pasirinko pėsčiųjų stebėtojų vaidmenis, o N. pabandė sukurpti tas kelias teksto pastraipas. Tai tiek. Kokteilis su gardžiausiomis sudedamosiomis dalimis vis dėl to pagaliau buvo sumaišytas ir išgertas. Iki dugno, iki kitos vasaros kelionių.

www.kulturpolis.lt

2010 08 30

16 arba Viražas: Kovarnio grįžimas

Mažoje laikraščio iškarpoje perskaičiau: jo keliai vis dar nežinomi. Bet juk čia vien lakoniški, pabiri duomenys, susimąsčiau, kurie natūraliai priverstų suabejoti bet kurį iš mūsų. Jokio informatyvumo, toks mįslingas godo stiliaus fragmentas. Žinoma, šią dieną ir tokias žinutes visai nesudėtinga patikrinti, iššifruoti. Juk kalbame apie kelią. Netgi toks skvarbiaakis GPS – tas, beoriais siūlais suraizgęs planetą, laikantis ją pergalingai lipniame tinkle it negudrią vapsvą – ir jis gebėtų duoti kokį nors atsakymą. Arba trimačiai labirintiškų Žemės paviršių brėžiniai. Į jų odisėją gali paleisti pasibėgioti virtualųjį aš, mažą beveidį žmogelį, kuris užtikrintai mala apvalainomis kojytėmis ir mikliai nuveda prie bet kokio tikslo. Mažo žmogaus kelionė, sakytume. Užpankavusio nykštuko Nilso tranzavimas nūdienos autostradomis ir žvyrkeliais.

Bet tas judrus, nepailstantis žmogelis vedžioja mus tik nuotraukose, niekada neaplankytomis, todėl mistiškomis vietomis. Ten kanjonai ir krateriai, užeigos ir landynės. Arba galingos upės, tas ūmus staugsmas, kuris liejasi iš žaliuojančių Amazonės kvėpavimo takų. Niekuomet ten nenukeliausiu, kodėl turėčiau tikėti plastikiniais fotografijų miražais? Retsykiais mes labiau patikime laikraščiais. Ir tomis įtartinomis skiautėmis, kurios nuo jų kažin kaip atitrūko. Nors apgaulingo žodžio Babelis ir keroja sąmonėje, vis vien griebiuosi už jo lauk išsišovusių plytų. Lipti savo jėgomis yra geriau negu sustingti pusiaukelėje ir laukti atvažiuojančio lifto.

Tačiau kas žino pavasarinį kovarnio kelią? Šią valandą kažkur rašau, o jis kinkosi palankų skrydžiui skliautą, sukioja savo juodą galvą į šalis ir žėruojančiu akies anglimi brėžia būsimą maršrutą. Įdomiausia, jog tokio niekas net nenutuokia. Kas gi kantriam paukščiui yra pietūs ir šiaurė?

Pasaulio šalys – neįmanomybė, nes tuomet, kai sklendi talpioje dangaus freskoje, dydžiai, matai, etalonai nustoja būti bet kokiais dydžiais, matais, etalonais. Kovarnis net nežino, kas yra skrydis. Jeigu jis krankteltų skrydis, tai jau būtų apibrėžimas, negudri sąvoka; mes juokingai pultume jam padėti, nusakinėtume įvairiausią trukmę ir aukštį, bilietų kainas ir patogiausius orouostus, kur būtų galima nutūpti. Šio teksto herojui (kažin, ar jis prisiimtų ir tokį apibūdinimą) niekada nerūpėjo žodynai ir tezaurai, aiškinantysskrydžio prasmę. Dangus pastabiai ištrina bet kokią žodinę patirtį. Kai nėra sustabarėjusių ramsčių, pasiekiamas visiškas nesvarumas.

Kovarnis išlaukė dar vieno pavasario. Ir kiekvienas pavasaris dažniausiai prasideda tais pačiais vieną kartą, kaip, beje, ir dauguma žmogaus porinamų istorijų. Žmonija jau prirašė manuskriptų ir mašinraščių apie dešimt tūkstančių pavasarių (tikslus skaičius – kam jis svarbus?). Pripiešė jų tamsiose olose ant apsamanojusių sienų, šalia keisčiausių ochros monstrų, ištrūkusių iš proto aptvaro. Prieskizavo biblijose ir kituose šventraščiuose. Viduramžių parkuose ir ant užterštos Senos krantinių. Ant sugriuvusių berlyninių barikadų. Ant senamiesčio pastatų - grafičiais - nepasiekiamiausiose vietose. Daugybė pavasarių sukrito į literatūrinius lakštus, į fotografijos lakštus, į prisiminimų lakštus. Bet kas iš to? Kovarnis nenumano, kad išlaukė, jis ir dabar nežino, kas yra pavasaris. O vis dėl to galandasi sustingusius sparnus, ir jo maršrutas beveik sužymėtas. 

Šis paukštis niekada nebuvo išskridęs iš ten, kur jam teko gimti.

Bet jo keliai yra neaprėpiami ir, be abejonės, neturi atstumo koordinačių. Jo grįžimas yra tas pats trumpas liuoktelėjimas iš senos pagelžkelės tuopos į turgaus aikštę. Be laiko ir erdvės suvokimo, be simbolių, kurie suveržia aiškų, skaidrų mąstymą.

Kovarnio keliai vis dar nežinomi. Apie tai rašoma atsitiktinėje skiautėje, kurią skaito tiesiog atsitiktinis žmogus. Čia pat artinasi ir tamsažalis pavasaris. Priešingai nei tam išmintingam paukščiui, man jau dabar ramu sau ištarti, kad ir šį kartą galėsiu apie tai parašyti. Nors ir tūkstantąjį kartą, bet žmogiškai ir kiek įmanoma atviriau, lyg ilgai laukčiau ir kažin ko stipriai tikėčiausi.

www.kulturpolis.lt

2011 04 13

15 arba Viražas: Persapnavimo mašinos

Tik visai neseniai taip pradėjau vadinti traukinius. Dar tiksliau – ši metafora (o gal greičiau keistokas terminas?) visų pirma patogiai įsitaisė viename mano eilėraštyje, pavadinimu „Persapnavimas Nr. 822“. Na, šičia autorius galėtų praskleisti savo dirbtuvėlių užsklandą ir su pasimėgavimu papostringauti kad ir apie kūrinio kilmę. Tiesą pasakius, ne itin mėgstu baksnoti į savo tekstus ir vardinti jų gimimo aplinkybes, komentuoti įvaizdžius ir ginti griozdiškas strofas. Tebūnie tie raštai savo orbitoj, skaitytojas pats išgvildens tai, kas jam įdomu. Bet šįkart šio teksto atsiradimą įkvėpė būtent konkretus eilėraštis. Tad norėčiau truputį paporinti, kokia gali būti nepakartojama net ir eilinė kelionė traukiniu, kad net eiliavimus paskui puiku rašyti. Gal net gi pasirodys, kad XXI amžiaus romantika, praleista šioje geležinkeliais bildančioje  transporto priemonėje nesvetima ir dar kažkam bei sukelia panašių jausmų. Palaukime kontrolieriaus, pasižymėkime bilietą ir galime judėti.

Minėto eilėraščio pavadinime esantis skaičius – traukinio, kuris kursuoja tarp sostinės ir Kauno, numeris. Labai dažnai mane ištinkantis maršrutas, įkyrokas toks. Didesnių ar mažesnių stočių peizažai ir pavadinimai jau neištrinamai atsispaudę atmintyje. Beveik kaip chrestomatinė poezija, kurią nuoširdžiai tekdavo kalti pradinėse klasėse. Tačiau užkietėjusiam traukinio gyventojui (ne keleiviui; tokio tipo gyventoju kuriam laikui buvau virtęs prieš gerus pusantrų metų) šios stotys, regimos pakeliui iš taško A į tašką B, irgi gali būti poezijos verti reikaliukai. Tikra kelionių magija. Nesistebėkime, juk nedidelis procentas visų mūsų planetos gyventojų nuolat gyvena kad ir ore, t. y. jų mašinos – visokio plauko lėktuvai, kompaktiškieji orobusai. Juk sakoma: kaip danguje taip ir ant žemės. Visgi traukiniai mano vertinimo skalėje kažkodėl lenkia sparnuočius.

O toliau tęsiant kalbą apie stotis ir apsilankymus jose, tai kai kada šie specifiniai architektūriniai objektai gali netgi stipriai sukrėsti, pvz. savo dydžiu. Neišraizgomą labirintą primena Paryžiaus Gare de Leon traukinių stotis, kuri tik iliustruoja, kokia gigantomanija kartais gali sirgti architektai. Žavingi yra Strasbūro geležinkelių namai, uždengti įspūdingu stikliniu gaubtu. Bet geriau pagalvojus, artimai miela gali pasirodyti ir lietuviška, miniatiūrinė Baltamiškio stotelė. Juk tai skonio reikalas.

Jau seniai žinoma, jog stotys ir geležinkelis – mažne archetipiniai, gyvenimą įkūnijantys įvaizdžiai. Ateini į stotį, vienokią ar kitokią kainą sumoki už kelionės bilietą, pasirenki traukinį. Važiuoji, dairaisi ir galop kažkur išlipi. Visiems pažįstama alegorija. O štai realus keliavimas traukiniu, jei tik įsijauti, gali gana produktyviai dirginti žmogaus, o ypač kažką kuriančio, mąstymą, lavinti vaizduotę ir pan. Turbūt niekas neprieštaraus, kokia naudinga yra kelionių terapija. Panašu, kad ir mano persapnavimo mašinos pavadinimo atsiradimas – tokios terapijos pasekmė. Sėdėdamas vagone, už lango tartum regi tobulą kinematografijos šedevrą, kuris pasižymi savo intensyviai kintančių vaizdų mozaika, o svarbiausia – užburiančiu tempu. Primena sapną, turintį savus laiko dėsnius. Pavyzdžiui, kelionė iš Kauno į mano gimtąjį miestelį trunka vos pusvalandį, bet kai įsispoksai į drauge „keliaujančius“ epizodus anapus stiklo, šis laiko tarpas nesuvokiamu būdu išsitempia, praranda savo realumą. Tik besikaitaliojantys, impresionistiniai fragmentėliai ir nė trupučio suvokimo apie bet kokį laikiškumą. Ypač hipnotizuoja, jei pasirenki žiūrėti į nukarusius stulpų laidus. Jų vaizdas, kai traukinys lekia nesustodamas mažose gyvenvietėse, tampa panašus į kylančią ir vėl krintančią kardiogramos kreivę. Tada ir pradedi įsivaizduoti, kad ta kreivė (galbūt) fiksuoja aplinkos gyvybę ar šiaip susikuri įvairių svarstymų... Dar visuomet patraukia apgriuvusių, vaiduokliais virtusių pastatų koliažai, įsimaišantys į gamtišką kontekstą. Metų laikas nesvarbu. Tačiau vienos įsimintiniausių kelionių būna ankstyvą pavasarį ir rudeniop. Regimas spalvinis džiaugsmas tiesiog pakeri.

Traukinyje ne sapnuoji atmerktomis akimis, bet persapnuoji. Šimtus kartų matytus, įsisenėjusius vaizdus virškini šimtąjį kartą, perkuri kiekvieno jų įteigtą įspūdį. Kai kada susitinki keliasdešimt sykių regėtus veidus, kurie visada būna kiti ir tu jau nebegali prisiminti, kuo jų bruožai pakito, persimainė. Persapnuoji, rodos, ore užsilikusius ankstesnių – tavo ar išgirstų, tikroviškų ar susikurtų – pokalbių likučius ir nuolat, nori to ar nenori, pasisemi šviežių. Bandai stebėti, kaip elgiasi tavo vagono kaimynai. Jie irgi dažniausiai ką nors persapnuoja. Gal jaunas, ilgaplaukis vyriškis, megztame maišelyje panardinęs pirštus, tarp jų skaičiuojantis rožinio karoliukus ir paskendęs greitoje erdvėje, esančioje už hermetiško lango – irgi persapnuotojas? O štai ta mergina, kurios ausyse gyvena MP3 grotuvo cikados?.. Net jos klausoma daina kartojasi n-tąjį kartą. Traukiniuose persapnavimas yra neišvengiamas dalykas, bet to nepatirsi tik tuo atveju, jeigu kelionės šiomis mašinomis – retos. Norėtųsi patarti: jos galėtų tapti dažnesnės. Kai kada – ne vien būtinybei spaudžiant, bet ir savo malonumui. 

Eilėraštyje kalbu ir apie tokį traukinio bilietą, kuris galėtų būti amžinas. Neterminuotas, gal netgi vardinis. Jis atvertų visus kelius, greitkelius, geležinkelius. Klystkelius. Kelionė persapnavimo mašina – dviguba kelionė: tikrovėje ir pasikartojančioje fantazijoje. Turbūt tai viena iš mieliausių monotonijos rūšių. Ir niekaip neprimena tos pačios dvigubos kelionės važiuojant automobiliu, skrendant lėktuvu, plaukiant keltu ar kruiziniu laivu. Bet žmonėms visados patiko ir patiks rinktis savąsias transporto priemones. Juk taip daroma ir renkantis gyvenimo būdą su visais smulkiausiais jo niuansais, džiaugsmais ir beprotystėmis. Taip visi be išimčių pradžioj nusiperka privalomą galimybę keliauti, o vėliau (jei tai skirta) galbūt išmoksta ir persapnavimo technikos subtilybių. Tačiau viena iki skausmo aišku: bet kuri kelionė turi vienodą, asmeniniame biliete nurodytą privalomą kryptį. Ji nukreipia į pačią geriausią stotį ir vieną dieną ten pagaliau sėkmingai išsilaipinsime.

www.kulturpolis.lt

2010 09 04

14 arba Viražas: Salos efektas

Aš stengiuosi sau įžūliai įteigti, kad už šios salos ribų niekas neegzistuoja. Jos griežti, neišdildomi kontūrai pabaigia pasaulį ir visa, kas dar (galbūt?) galėtų būti už jo.

Sala mane verčia tuo, kas dabar esu prieš jus. Taip, ne kuo, o kas. Mėginu sakyti, kad jūs regite žmogų, laukiantį eilinės savo gyvenimo bangos ir siekiantį su ja pagaliau susigrumti. Susitapatinti su bangos lūžimo tašku ir ją iš pašaknų supurtyti. Galbūt taip paskandinčiau salą? Tada tradiciškai tapčiau įrašu kažkieno tūkstantąjį kartą perrašomame vadovėlyje. Tačiau įrašai gyvuoja gana trumpai, todėl man iš to jokios naudos.

Skandinčiau viliojamas tik asmeninių paskatų. Jos yra mažos.

O mane vadinkite vienetu. Nesu skaičius, bet tai dar ir ne vardas. Aš – T. S. Elioto tuščiaviduris žmogus, kuriame dega karas ir taika. Ne, čia nėra jokių parafrazių. Kam reikalingos parafrazės, jei pats esu viena iš jų: didelė ir neperteikiama? Juk yra tokių gyvenimų, kurių taip ir nepavyksta pacituoti. Ne todėl, kad jie būtų sunkūs, perkrauti. Jie tiesiog per lengvi.

Esu kažkas tarp metalinio, kaitrą perėmusio įdago ir debesų karūnos, kuri išsisklaidė taip pat, kaip ir buvo susiformavusi skliauto pakraštyje. Vienetas, kurio egzistenciją liudijantys duomenys – violetiniai pulsarai juodame vakuumo stiklainyje. Kitaip – kosmose.

Mano sala yra dabartinis mano kosmosas, tik, deja, nežinau jokių jo plėtimosi dėsnių. Jis greičiausiai stovi nepajudinamas, lėtai tarpdamas šalto vandenyno rėmuose. Ir jau niekas nerūpi tam, kuris nusprendė nebejudėti. Nebejudu ir aš, tik karts nuo karto virpteliu nuo vaiduokliškai praslenkančių ūkanų, kurios migruoja po visą teritoriją. Jos turi šalčio. Turi minuso, kuris numuša net ir tas gatvėse kybančias šypsenas.

Būtent šitame kosmose užsimezgė mano pirmoji pažintis su rūku. Tąsyk suvokiau, jog šio neįmanoma pažinti įprastais pojūčiais. Nes yra kažkas daugiau, kuo visgi pajunti užgimstantį rūką.

Ir kai pažintis ilgainiui tampa vis artimesnė, pastebi, kad rūkas įsiėda į kažkurią tavo dieną ir pamiršta, kad jam tepriklausė tik tas sąstingio kupinas rytmetis. Tada rūkui adresuojami draudimai. Bet saloje griaunami visi tabu. Šis žodis tėra keturios efemeriškos raidės, kurių kartais griebiasi tolimas štormas ir ištąso po profesionalią monotoniją įvaldžiusius vandenis.

T įsikerta it vinis į tamsų, banguojantį karsto dangtį ir jį galutinai užkala. Nėra dugno kaip ir nėra dangaus.

A klajoja kaip kadaise menkai tepritvirtintas kokio nors pigaus kotedžo stogas. Bet kaip raidei jai to visiškai pakanka.

B yra tie ryškių, glazūruotų spalvų akiniai, kuriuos ant savo nosių stengiasi užsidėti kiti salos vienetai. Jie suserga jau ne trimačiu, ne keturmačiu, o n-tojo matavimo vaizdu. Taip sirguliuodami jie pamiršta savo tirpstančius ledus ir nuo šių gracingai slystančią vyšnaitę. Man patiko kolegos vieneto pateiktas pavyzdys: laikui nenumaldomai iriantis savo kryptimi, salos laukia neišvengiamas tirpimas. Gal tai į gera, sunku dabar atsakyti.

U yra dvipolis magnetas, keisčiausiai traukiantis vienetą į namus. Iš tokios užuominos supratote, jog sala nėra tikrieji vieneto namai. Tai siekiamybė ir laukimo išraiška, gulanti į popieriaus lakštą. Rūkas to bijo, todėl visomis įmanomomis savo jėgomis stengiasi vienetą nuo to proceso (guldymo) atitolinti. Popierius neišgelbės, tad rūkui svarbu kuo įtikinamiau tai paaiškinti savo užgultam pacientui.

Pacientai yra tie salos vienetai, kuriems nesiseka įteigti sau patiems išganingos realybės. T. y. už šios salos ribų niekas neegzistuoja. Yra tik priešnuodžiai, kurie tarsi galėtų tuos apribojimus, tas užkardas nutrinti. Žvelgimas į popierių ir bandymas jame kažin ką įbrėžti – tai priešnuodis, kurį neretai gožia rūkai, miglos, ūkanos. Purškiantis lietus, bijantis parodyti savo gaivų, bet skausmingą veidą.

Bet ar jau supratote, kad tie juokai su popieriumi ir rašymu tegali būti ir bus tik prasimanymas? Žaidimai mažai ką išsprendžia, kad ir šventvagiškai dabar sakau. Todėl čia, kaip ir įprasta, prieina koks nors ne-salos gyventojas ir pažeria kaleidoskopiškų žėručių, gudrių monologų apie literatūrą. Kokia svarbi, kokia aukšta, kokia klasikinė, kokia populiari. Ir ji saloje kol kas neprieinama, bet vienetas vis tiek ją ryškiai prisimena.

Lengva rašyti, kai trukdo rūkas ir kai galop neparašai nieko. Lengva, kai susapnuoji raides, esančias anapus salos. Tiesa, aš vis stengiuosi sau įžūliai įteigti, kad už šios salos ribų niekas neegzistuoja.

Dar lengva, kai laikas, kuris sukasi šioje vandenyno supamoje žemės atraižoje, visiškai nepaliečia. Gal netgi veikia kaip morfijus, neutralizuojantis skaudulius kaip nemalonų kvapą. Man rūkas nekvepia. Nors kažkas galėtų su manimi ginčytis.

Kol kas tai, kas yra už griežtų, pieštukinių kontūrų, tebėra laukimas. Manyčiau, jog noriu trintuko, kuris perbėgtų per kietas linijas ir jas nesunkiai pašalintų. Sala pabaigia pasaulį anapus. Bet vienetas jo visada turės savyje daugiau, negu leidžia tabu. Daugiau, negu iš tikrųjų gali turėti.

www.bernardinai.lt

2010 11 22

13 arba Viražas: Apie biblioteką

– Bet aš nesu Šiva, – daugiarankė būtybė pasitraukė per keletą žingsnių atgal nuo manęs. Ir sapno kokonas netikėtai perplyšo. Ir aš kažkaip sulėtintai pakilau iš patalų.

Kaip tik buvo tas laikas, kai tamsa, lengvai flirtuodama, liečiasi su šviesa, bandydama dar nors trumpai užsibūti šiame pasaulyje. Šaltas, net apie jį pagalvojus nupurtantis ryto brėkšmas. Kelias akimirkas stengiausi įžiūrėti negyvųjų kambario gyventojų kontūrus. Įvairiausi daiktai čia išryškėdavo, čia vėl prarasdavo savo blausius apvadus, panirdami į lipnios prieblandos zoną.

Visi jie buvo kaip niekada tylūs, ir aš vargiai galėjau atsakyti, ar tikrai nubudau savo namuose. Tiesą sufleravo tik įvairiaspalvės, bet irgi vos įžiūrimos knygų viršelių nugarėlės. Vakar palikau keletą skaitinių ant mažo stalelio greta lovos.

Šiva?.. Lankiausi keisčiausioje bibliotekoje. Nors turbūt tai labai sąlyginis žodis, kurį esame įpratę vartoti. Tai buvo sunkiai nusakomų matmenų juoda sfera, neturinti jokių durų, langų ar kitų plyšių, per kuriuos būtų įmanoma patekti į vidų. Šis pastatas rėmėsi į milžinišką geltono akmens koloną, tvirtai įaugusią į sausą žemės gruntą. Man sakė, jog ši kolona kažkaip keičia savo padėtį, t. y. keliauja, kai Žemė sukasi apie savo ir taip išnirusią ašį. Tačiau visas šias detales sapne prisiminiau gerokai vėliau. Mano sapno startas prasidėjo jau būnant bibliotekos patalpoje.

Norėčiau susipažinti vien jau su staliumi, kuris pagamino įmantrias lentynas milijonams čia apsigyvenusių knygų. Ką jau kalbėti apie architektą, suprojektavusį šią ekscentrišką kultūros erdvę. Pas mus tokius projektus greičiausiai atmestų, pamaniau, net lieptų ant kaitrių laužų visus brėžinius sudeginti. Stovėjau ant išgaubtų sferos grindų, minkštų man nepažįstamos medžiagos plokščių. Sumečiau, kad tai galėtų būti kilimų atraižos, bet juk tokie svarstymai sapne vos šmėstelėję išsyk išskysta, užleisdami vietą stambesniems vaizdo kadrams. Šie kadrai trūkčiodami dėliojosi prieš mano akis.

Kairėje iš sienos kyšojo netaisyklingų formų lentynos atauga. Ant jos ilsėjosi keletas leidinių, tačiau mano dėmesį pasigavo vienintelis. Tai buvo T. S. Elioto poezijos tomas. Keista, visai naujutėlis, išleistas vos prieš pusę metų. Knyga neturėjo viršelio, kaip pastebėjau, – ir turinio. Net rinkinio pavadinimas man buvo negirdėtas. Pirštais bėgau per lapus, stabtelėjau:

Jeigu užmirštas žodis užmirštas, jeigu praleistas žodis yra praleistas,

Jeigu neišgirstas ir neištartas

Žodis yra neišgirstas ir neištartas;

Dar tebėra neištartas žodis, Žodis neišgirstas,

Žodis be žodžio, Žodis

Pasaulyje ir pasauliui

Galva visiškai neveikė ir šis poetinis rebusas mažų mažiausiai atrodė kvailystė, apsižodžiavimas be prasmės. Taip irgi neretai nutinka: kiekvienas tekstas sapno erdvėje egzistuoja itin sunkiai paskaitomas, neperprantamas, neišmazgomas. Pvz., jūs rašote eilėraštį, ir jis yra kone tobulas. Išliejate vienintelį žodį, o visa likusi kūrinio struktūra kerojasi kaip gyvybingos šaknys, tarytum pačios iš savęs. Dunksteli aidus ritmas, rimas klijuojasi gražiausiais lakštais. Bet netrukus nubundate, eilėraščio kaip nebūta.

Žodis be žodžio. Raudona lempelė blykčiojo kažkur bibliotekos palubėje (aišku, jeigu tik galima sakyti, jog sferinis kūnas turi lubas). Pajudėjau į priekį, vis tebefiltruodamas perskaityto fragmento turinį. Jis man nieko nesakė, bet juk ir neturėjo. Tačiau man smilktelėjo jausmas, kad čia Eliotas kalbėjo būtent apie absoliučią tylą. Ėmiau dėlioti narplioti rebuso duomenis. Tyla yra žodis. Bet ji tampa tikrąja tyla, kai žodis „tyla“ netenka žodžio „tyla“. Nesąmonė... Tai jau gryna smegenų akrobatika, pasipiktinau. Tada netoliese, chaotiškai išsimėčiusių lentynų nišoje, pamačiau didelį, odinį krėslą. Jis glaudėsi šešėlyje, ir tik po kurio laiko tame krėsle įžvelgiau makabrišką siluetą. Tai buvo minėtasis Šiva.

Padaras staiga vikriai pakilo iš savo minkšto guolio ir keistai sugestikuliavo šešiomis rankomis. Vienoje iš jų Šiva laikė nudriskusį, dėmėtą švarką. Jis – Elioto, suburbeno būtybė, tartum skaitydama mano klausimus, kuriuos dar tik rengiausi užduoti. Elioto?.. Taip, tai turėjo būti viršelis knygos, kurią tu buvai atsivertęs. Tuomet aš apstulbęs apsidairiau aplink, tirdamas tas lentynas, kurias tik gebėjo aprėpti mano žvilgsnis. Visi spaudiniai buvo be viršelių. Nuogi, išrengti prieš dulkėtą bibliotekos tamsą. Šalia Šivos gulėjo nemenka krūva stipriai sudėvėtų drabužių: suknios, paltai, nuzulintos skrybėlės, kelnės. Čia yra tai, kas liko iš tų, kurie rašė. Šiva keturių rankų rodomaisiais pirštais dūrė į tą varganą skudurų kalną. Tai yra žodis be žodžio. Tai yra autoriai, gražios jų liekanos, išsilaikiusios nuo to momento, kai pasauliui jie atidavė savo kūrinius. Knygos privalo būti be viršelių. Jie – tik nutriušę drabužiai, nebetinkami dėvėti.

Tai buvo dar vienas galvosūkis mano migloje skendinčioms smegenims. Aha, čia kažkas panašaus į autoriaus mirtį, svarsčiau. Daugiarankis bibliotekos prižiūrėtojas dėbsojo į mane ir, rodės, šypsojosi. Galų gale aš tik tavo sapnas, nubusi ir tau tikrai neberūpės, ką visa tai reiškia. Šiva nepaliaudamas lankstė savo ilgas rankas. Tu šios bibliotekos prižiūrėtojas, tu – Šiva? Bet šis tik dusliai, tarsi senos dumplės iškvėptų orą, tarė:

– Tu pabusi, ir jau nebus svarbu, kas buvau. Bet aš nesu Šiva, – daugiarankė būtybė pasitraukė per keletą žingsnių atgal nuo manęs. Ir sapno kokonas ėmė irti, plyšdamas į perregimus skiautinius. Ir aš kažkaip sulėtintai pakilau iš patalų. Bibliotekos vaizdinys pamažu blėso, užleisdamas vietą realybės kadrams.

Tą rytmetį nuplėšiau visų savo turimų knygų viršelius ir paslėpiau juos ankštoje spintoje.

www.bernardinai.lt

2010 12 13