17 arba Viražas: Dvi dalys Paryžiaus

Samuelis Johnsonas kadaise užrašė tokią formulę apie kelionių reikšmę. Anot šio britų rašytojo, jų tikslas yra „pagal tikrovę pertvarkyti vaizduotę ir vietoj galvojimo, kaip dalykai galėtų atrodyti, pamatyti, kokie jie yra iš tiesų“. Būtų galima teigti, kad bet kuris žmogaus pasitraukimas, savanoriškas ir trumpalaikis egzodas iš įprastų, rodos, į kraują įaugusių vietų, yra būtent toks intensyvus pertvarkymo procesas. Todėl kelias, kurį pavyksta įveikti, neretai kardinaliai keičia mąstymo žemėlapio kontūrus. Duoda ir atima, bet vis vien brandina ir moko.

Dabar, kai rašau šį tekstą, jau daugiau nei mėnuo yra praėjęs nuo ilgai ir stropiai planuotos dviejų individų, N. ir E., kelionės į Prancūziją. Tačiau dabar atrodo, jog įspūdžiai darniai sugulė į jiems paskirtas atminties komodas, o vaizdai fotografijose jau nebesukelia ryškios euforijos. Priklausomybė nuo kuprinių įveikta, ilgų vaikščiojimų paliktos nuospaudos išgydytos, minimaliai pramoktos kalbos bagažas pamirštas etc. Bet yra stimulas parašyti bent kelias pastraipas apie naują, mozaikišką patirtį, kuria teko persismelkti. Ir jei kas nors dar paklausia, kodėl Paryžiuje viešnagė buvo labai trumpa, tegalima atsakyti pateikiant tokį pavyzdį. Tai panašu į įvairiaspalvių kokteilių maišymą: visuomet svarbiausia proporcijos. Tos dvi dalys (arba kitaip – dvi dienos) vienoje iš literatūriškiausių, rafinuočiausių, stilingiausių ir šiaip –iausių Europos sostinių buvo saikingas, todėl tinkamas ingredientas 2010 - ųjų vasaros kokteiliui. Taigi.

Kuklus Paryžiaus gatvių planas beveik visą laiką pragulėjo sausakimšai prigrūstoje kuprinėje, mat N. ir E. vadovavosi greičiau uosle ir intuicija, o ne primestu, konkrečiu maršrutu. Metodas įtikino: tokiu atveju miestas priešais tave iškyla ryškesniais pavidalais, skleidžiasi kitokia, pagaulesne esybe. Jis įtariai stebi eilinius du individus ir tikrina juos, skenuoja visa reginčiu žvilgsniu. Galiausiai atveria savo betoninės odos poras ir įsileidžia vidun. Pabrėžtina: tai – jau aukštesnis pasitikėjimo laipsnis.

Paryžius kviečiasi labai pamažu, atsargiai. Dvi dienos jį pažinti – mikroskopinis lašas jūroje. Bet klajoti čia vis vien puiku ir keista. Siaurų gatvelių voratinklis galiausiai atveda į tokį jaukų užkampį, kur staiga nusprendi, jog čia tikrai surūkysi suktinę, kurią taupei geriausiai akimirkai. Toks stuck in a moment išties sukelia mažą ekstazę. Marmurinis suolas, ant kurio įsitaisę N. ir E. žvalgosi po architektūrinį peizažą – maloni vieta tiesiog... pailsėti. Reikia pabrėžti, kad suolai, suoleliai, suoliukai – dominuojantis įvaizdis šios kelionės personažų sąmonėj. Būtent jis atkuria nakvynę viename iš Eliziejaus laukų parkų, priešais grakštų fontaną. Jis sugrąžina į Senos salą Sitė, į naktinį šurmulį, kurį sutemus užverda krantines nutūpę įvairiaamžiai satyrai ir bakchtantės. Suolai yra tikras išganymas abiem klajokliam, kurie, nuvarginti kvazimodiškų kuprinių, pagaliau sukrenta priešais Dievo Motinos katedrą. Paryžiuje itin dažnai sėdima, snaudžiama arba kietai miegama ant visokiausių tipų suolų. Net susidaro įspūdis, kad čia žmonės yra daug arčiau žemės. Neskubantys, monumentalūs it skulptūros.

Senos upė yra pagrindinė arterija, vedanti į priekį. Ankstyvas rytas vėl gena N. ir E. nežinoma kryptimi, jie neskubėdami slenka krantine (suprask – kaltos kvazimodiškos kurpinės) ir stebi ant upės vilnyse medituojančias baržas. Nors retsykiais dirsteliu į rankinį laikrodį, tai jau negelbėja. Miestas išmušė iš manęs laiko suvokimą. Valandos visiškai nepaklūsta jokiems dėsniams. Čia jos greitaeigės, čia – lėtaeigės. Tenka pripažinti, kad abiem N. ir E. šios dvi dalys (dienos) senajame mieste į patirtį įsirašė kaip neturėjusios apibrėžtumo. Smagiausia, kad šis pojūtis visai netrikdo. Jis dar labiau leidžia įsijausti į Paryžiaus siūlomą logiką:  eik eik eik – už kampo vis tiek kažką surasi. Šitas „eik“ galop virsta tiksliausiu kompasu, kurio rodmenys nenuvilia, nes tokie klaidžiojimai leidžia pažvelgti į miestą iš savitesnių, „ne-atvirukinių“ rakursų. Toks tikrovės matymas iš tikrųjų perkuria vaizduotę.

Po kiek laiko jau nebestebina, kad geriamo vandens paieškos tampa gyvybiškai reikšminga veikla, kiekvienas parkas – saugia priebėga, kiekvienas pamatytas klošaras – nesuvaidintą laisvę išreiškiančiu objektu. Klošarų gyvenimo būdas individams N. ir E. ėmė atrodyti netgi kaip savotiškas idealas. Žinoma, gerai, kad kai kurie idealai nepasiekiami. Bet proziškesni miesto judesio epizodai – daug gardesnis prieskonis, nei saldi ir glazūruota glamūrinio Paryžiaus poezija. Jos aplinkui apstu, tik spėk fiksuoti. Nors po to – smegenų nuovargis garantuotas. Blizgulių atsižiūrėti, kvepalų prisiuostyti nesunkiai galima ir Gedimino prospekte (štai kodėl Eliziejaus laukai asocijuojasi visų pirma su šiuo mūsų sostinės fragmentu, aišku, kokių 15 kartų išdidintu). O kažkas vis dar įsivaizduoja Paryžių kaip bohemiško gyvenimo epicentrą. Šalin tokią klišę, mon ami! Pasakykite, nuo ko gi bohemą saugo prie kiekvienos kavinės surikiuoti orangutanai apsauginiai? Gal ten todėl, kad menas ir jo žmonės, kad ir kur beegzistuotų, reikalauja aukų?.. Klausimai pasilieka atviri.

Vienaip ar kitaip, Paryžius – spalvų, o gal daugiau milijardo atspalvių miestas. Šiųmetės vasaros karščių apsėstas, sudirgęs gigantas. Banaliai turistinis ir genialiai amžinas. O gal – sukurtas kaip vienas, pilnametražis ir labai ilgai trunkantis filmas, kuriame įmanoma susirasti sau tinkančią rolę, įsiterpti ir suvaidinti taip, kaip tik tu sugebi? Variacijų ir mistifikacijų čia gali būti n skaičius. Paminėsiu, kad N. ir E. šios kelionės metu pasirinko pėsčiųjų stebėtojų vaidmenis, o N. pabandė sukurpti tas kelias teksto pastraipas. Tai tiek. Kokteilis su gardžiausiomis sudedamosiomis dalimis vis dėl to pagaliau buvo sumaišytas ir išgertas. Iki dugno, iki kitos vasaros kelionių.

www.kulturpolis.lt

2010 08 30

16 arba Viražas: Kovarnio grįžimas

Mažoje laikraščio iškarpoje perskaičiau: jo keliai vis dar nežinomi. Bet juk čia vien lakoniški, pabiri duomenys, susimąsčiau, kurie natūraliai priverstų suabejoti bet kurį iš mūsų. Jokio informatyvumo, toks mįslingas godo stiliaus fragmentas. Žinoma, šią dieną ir tokias žinutes visai nesudėtinga patikrinti, iššifruoti. Juk kalbame apie kelią. Netgi toks skvarbiaakis GPS – tas, beoriais siūlais suraizgęs planetą, laikantis ją pergalingai lipniame tinkle it negudrią vapsvą – ir jis gebėtų duoti kokį nors atsakymą. Arba trimačiai labirintiškų Žemės paviršių brėžiniai. Į jų odisėją gali paleisti pasibėgioti virtualųjį aš, mažą beveidį žmogelį, kuris užtikrintai mala apvalainomis kojytėmis ir mikliai nuveda prie bet kokio tikslo. Mažo žmogaus kelionė, sakytume. Užpankavusio nykštuko Nilso tranzavimas nūdienos autostradomis ir žvyrkeliais.

Bet tas judrus, nepailstantis žmogelis vedžioja mus tik nuotraukose, niekada neaplankytomis, todėl mistiškomis vietomis. Ten kanjonai ir krateriai, užeigos ir landynės. Arba galingos upės, tas ūmus staugsmas, kuris liejasi iš žaliuojančių Amazonės kvėpavimo takų. Niekuomet ten nenukeliausiu, kodėl turėčiau tikėti plastikiniais fotografijų miražais? Retsykiais mes labiau patikime laikraščiais. Ir tomis įtartinomis skiautėmis, kurios nuo jų kažin kaip atitrūko. Nors apgaulingo žodžio Babelis ir keroja sąmonėje, vis vien griebiuosi už jo lauk išsišovusių plytų. Lipti savo jėgomis yra geriau negu sustingti pusiaukelėje ir laukti atvažiuojančio lifto.

Tačiau kas žino pavasarinį kovarnio kelią? Šią valandą kažkur rašau, o jis kinkosi palankų skrydžiui skliautą, sukioja savo juodą galvą į šalis ir žėruojančiu akies anglimi brėžia būsimą maršrutą. Įdomiausia, jog tokio niekas net nenutuokia. Kas gi kantriam paukščiui yra pietūs ir šiaurė?

Pasaulio šalys – neįmanomybė, nes tuomet, kai sklendi talpioje dangaus freskoje, dydžiai, matai, etalonai nustoja būti bet kokiais dydžiais, matais, etalonais. Kovarnis net nežino, kas yra skrydis. Jeigu jis krankteltų skrydis, tai jau būtų apibrėžimas, negudri sąvoka; mes juokingai pultume jam padėti, nusakinėtume įvairiausią trukmę ir aukštį, bilietų kainas ir patogiausius orouostus, kur būtų galima nutūpti. Šio teksto herojui (kažin, ar jis prisiimtų ir tokį apibūdinimą) niekada nerūpėjo žodynai ir tezaurai, aiškinantysskrydžio prasmę. Dangus pastabiai ištrina bet kokią žodinę patirtį. Kai nėra sustabarėjusių ramsčių, pasiekiamas visiškas nesvarumas.

Kovarnis išlaukė dar vieno pavasario. Ir kiekvienas pavasaris dažniausiai prasideda tais pačiais vieną kartą, kaip, beje, ir dauguma žmogaus porinamų istorijų. Žmonija jau prirašė manuskriptų ir mašinraščių apie dešimt tūkstančių pavasarių (tikslus skaičius – kam jis svarbus?). Pripiešė jų tamsiose olose ant apsamanojusių sienų, šalia keisčiausių ochros monstrų, ištrūkusių iš proto aptvaro. Prieskizavo biblijose ir kituose šventraščiuose. Viduramžių parkuose ir ant užterštos Senos krantinių. Ant sugriuvusių berlyninių barikadų. Ant senamiesčio pastatų - grafičiais - nepasiekiamiausiose vietose. Daugybė pavasarių sukrito į literatūrinius lakštus, į fotografijos lakštus, į prisiminimų lakštus. Bet kas iš to? Kovarnis nenumano, kad išlaukė, jis ir dabar nežino, kas yra pavasaris. O vis dėl to galandasi sustingusius sparnus, ir jo maršrutas beveik sužymėtas. 

Šis paukštis niekada nebuvo išskridęs iš ten, kur jam teko gimti.

Bet jo keliai yra neaprėpiami ir, be abejonės, neturi atstumo koordinačių. Jo grįžimas yra tas pats trumpas liuoktelėjimas iš senos pagelžkelės tuopos į turgaus aikštę. Be laiko ir erdvės suvokimo, be simbolių, kurie suveržia aiškų, skaidrų mąstymą.

Kovarnio keliai vis dar nežinomi. Apie tai rašoma atsitiktinėje skiautėje, kurią skaito tiesiog atsitiktinis žmogus. Čia pat artinasi ir tamsažalis pavasaris. Priešingai nei tam išmintingam paukščiui, man jau dabar ramu sau ištarti, kad ir šį kartą galėsiu apie tai parašyti. Nors ir tūkstantąjį kartą, bet žmogiškai ir kiek įmanoma atviriau, lyg ilgai laukčiau ir kažin ko stipriai tikėčiausi.

www.kulturpolis.lt

2011 04 13

15 arba Viražas: Persapnavimo mašinos

Tik visai neseniai taip pradėjau vadinti traukinius. Dar tiksliau – ši metafora (o gal greičiau keistokas terminas?) visų pirma patogiai įsitaisė viename mano eilėraštyje, pavadinimu „Persapnavimas Nr. 822“. Na, šičia autorius galėtų praskleisti savo dirbtuvėlių užsklandą ir su pasimėgavimu papostringauti kad ir apie kūrinio kilmę. Tiesą pasakius, ne itin mėgstu baksnoti į savo tekstus ir vardinti jų gimimo aplinkybes, komentuoti įvaizdžius ir ginti griozdiškas strofas. Tebūnie tie raštai savo orbitoj, skaitytojas pats išgvildens tai, kas jam įdomu. Bet šįkart šio teksto atsiradimą įkvėpė būtent konkretus eilėraštis. Tad norėčiau truputį paporinti, kokia gali būti nepakartojama net ir eilinė kelionė traukiniu, kad net eiliavimus paskui puiku rašyti. Gal net gi pasirodys, kad XXI amžiaus romantika, praleista šioje geležinkeliais bildančioje  transporto priemonėje nesvetima ir dar kažkam bei sukelia panašių jausmų. Palaukime kontrolieriaus, pasižymėkime bilietą ir galime judėti.

Minėto eilėraščio pavadinime esantis skaičius – traukinio, kuris kursuoja tarp sostinės ir Kauno, numeris. Labai dažnai mane ištinkantis maršrutas, įkyrokas toks. Didesnių ar mažesnių stočių peizažai ir pavadinimai jau neištrinamai atsispaudę atmintyje. Beveik kaip chrestomatinė poezija, kurią nuoširdžiai tekdavo kalti pradinėse klasėse. Tačiau užkietėjusiam traukinio gyventojui (ne keleiviui; tokio tipo gyventoju kuriam laikui buvau virtęs prieš gerus pusantrų metų) šios stotys, regimos pakeliui iš taško A į tašką B, irgi gali būti poezijos verti reikaliukai. Tikra kelionių magija. Nesistebėkime, juk nedidelis procentas visų mūsų planetos gyventojų nuolat gyvena kad ir ore, t. y. jų mašinos – visokio plauko lėktuvai, kompaktiškieji orobusai. Juk sakoma: kaip danguje taip ir ant žemės. Visgi traukiniai mano vertinimo skalėje kažkodėl lenkia sparnuočius.

O toliau tęsiant kalbą apie stotis ir apsilankymus jose, tai kai kada šie specifiniai architektūriniai objektai gali netgi stipriai sukrėsti, pvz. savo dydžiu. Neišraizgomą labirintą primena Paryžiaus Gare de Leon traukinių stotis, kuri tik iliustruoja, kokia gigantomanija kartais gali sirgti architektai. Žavingi yra Strasbūro geležinkelių namai, uždengti įspūdingu stikliniu gaubtu. Bet geriau pagalvojus, artimai miela gali pasirodyti ir lietuviška, miniatiūrinė Baltamiškio stotelė. Juk tai skonio reikalas.

Jau seniai žinoma, jog stotys ir geležinkelis – mažne archetipiniai, gyvenimą įkūnijantys įvaizdžiai. Ateini į stotį, vienokią ar kitokią kainą sumoki už kelionės bilietą, pasirenki traukinį. Važiuoji, dairaisi ir galop kažkur išlipi. Visiems pažįstama alegorija. O štai realus keliavimas traukiniu, jei tik įsijauti, gali gana produktyviai dirginti žmogaus, o ypač kažką kuriančio, mąstymą, lavinti vaizduotę ir pan. Turbūt niekas neprieštaraus, kokia naudinga yra kelionių terapija. Panašu, kad ir mano persapnavimo mašinos pavadinimo atsiradimas – tokios terapijos pasekmė. Sėdėdamas vagone, už lango tartum regi tobulą kinematografijos šedevrą, kuris pasižymi savo intensyviai kintančių vaizdų mozaika, o svarbiausia – užburiančiu tempu. Primena sapną, turintį savus laiko dėsnius. Pavyzdžiui, kelionė iš Kauno į mano gimtąjį miestelį trunka vos pusvalandį, bet kai įsispoksai į drauge „keliaujančius“ epizodus anapus stiklo, šis laiko tarpas nesuvokiamu būdu išsitempia, praranda savo realumą. Tik besikaitaliojantys, impresionistiniai fragmentėliai ir nė trupučio suvokimo apie bet kokį laikiškumą. Ypač hipnotizuoja, jei pasirenki žiūrėti į nukarusius stulpų laidus. Jų vaizdas, kai traukinys lekia nesustodamas mažose gyvenvietėse, tampa panašus į kylančią ir vėl krintančią kardiogramos kreivę. Tada ir pradedi įsivaizduoti, kad ta kreivė (galbūt) fiksuoja aplinkos gyvybę ar šiaip susikuri įvairių svarstymų... Dar visuomet patraukia apgriuvusių, vaiduokliais virtusių pastatų koliažai, įsimaišantys į gamtišką kontekstą. Metų laikas nesvarbu. Tačiau vienos įsimintiniausių kelionių būna ankstyvą pavasarį ir rudeniop. Regimas spalvinis džiaugsmas tiesiog pakeri.

Traukinyje ne sapnuoji atmerktomis akimis, bet persapnuoji. Šimtus kartų matytus, įsisenėjusius vaizdus virškini šimtąjį kartą, perkuri kiekvieno jų įteigtą įspūdį. Kai kada susitinki keliasdešimt sykių regėtus veidus, kurie visada būna kiti ir tu jau nebegali prisiminti, kuo jų bruožai pakito, persimainė. Persapnuoji, rodos, ore užsilikusius ankstesnių – tavo ar išgirstų, tikroviškų ar susikurtų – pokalbių likučius ir nuolat, nori to ar nenori, pasisemi šviežių. Bandai stebėti, kaip elgiasi tavo vagono kaimynai. Jie irgi dažniausiai ką nors persapnuoja. Gal jaunas, ilgaplaukis vyriškis, megztame maišelyje panardinęs pirštus, tarp jų skaičiuojantis rožinio karoliukus ir paskendęs greitoje erdvėje, esančioje už hermetiško lango – irgi persapnuotojas? O štai ta mergina, kurios ausyse gyvena MP3 grotuvo cikados?.. Net jos klausoma daina kartojasi n-tąjį kartą. Traukiniuose persapnavimas yra neišvengiamas dalykas, bet to nepatirsi tik tuo atveju, jeigu kelionės šiomis mašinomis – retos. Norėtųsi patarti: jos galėtų tapti dažnesnės. Kai kada – ne vien būtinybei spaudžiant, bet ir savo malonumui. 

Eilėraštyje kalbu ir apie tokį traukinio bilietą, kuris galėtų būti amžinas. Neterminuotas, gal netgi vardinis. Jis atvertų visus kelius, greitkelius, geležinkelius. Klystkelius. Kelionė persapnavimo mašina – dviguba kelionė: tikrovėje ir pasikartojančioje fantazijoje. Turbūt tai viena iš mieliausių monotonijos rūšių. Ir niekaip neprimena tos pačios dvigubos kelionės važiuojant automobiliu, skrendant lėktuvu, plaukiant keltu ar kruiziniu laivu. Bet žmonėms visados patiko ir patiks rinktis savąsias transporto priemones. Juk taip daroma ir renkantis gyvenimo būdą su visais smulkiausiais jo niuansais, džiaugsmais ir beprotystėmis. Taip visi be išimčių pradžioj nusiperka privalomą galimybę keliauti, o vėliau (jei tai skirta) galbūt išmoksta ir persapnavimo technikos subtilybių. Tačiau viena iki skausmo aišku: bet kuri kelionė turi vienodą, asmeniniame biliete nurodytą privalomą kryptį. Ji nukreipia į pačią geriausią stotį ir vieną dieną ten pagaliau sėkmingai išsilaipinsime.

www.kulturpolis.lt

2010 09 04

14 arba Viražas: Salos efektas

Aš stengiuosi sau įžūliai įteigti, kad už šios salos ribų niekas neegzistuoja. Jos griežti, neišdildomi kontūrai pabaigia pasaulį ir visa, kas dar (galbūt?) galėtų būti už jo.

Sala mane verčia tuo, kas dabar esu prieš jus. Taip, ne kuo, o kas. Mėginu sakyti, kad jūs regite žmogų, laukiantį eilinės savo gyvenimo bangos ir siekiantį su ja pagaliau susigrumti. Susitapatinti su bangos lūžimo tašku ir ją iš pašaknų supurtyti. Galbūt taip paskandinčiau salą? Tada tradiciškai tapčiau įrašu kažkieno tūkstantąjį kartą perrašomame vadovėlyje. Tačiau įrašai gyvuoja gana trumpai, todėl man iš to jokios naudos.

Skandinčiau viliojamas tik asmeninių paskatų. Jos yra mažos.

O mane vadinkite vienetu. Nesu skaičius, bet tai dar ir ne vardas. Aš – T. S. Elioto tuščiaviduris žmogus, kuriame dega karas ir taika. Ne, čia nėra jokių parafrazių. Kam reikalingos parafrazės, jei pats esu viena iš jų: didelė ir neperteikiama? Juk yra tokių gyvenimų, kurių taip ir nepavyksta pacituoti. Ne todėl, kad jie būtų sunkūs, perkrauti. Jie tiesiog per lengvi.

Esu kažkas tarp metalinio, kaitrą perėmusio įdago ir debesų karūnos, kuri išsisklaidė taip pat, kaip ir buvo susiformavusi skliauto pakraštyje. Vienetas, kurio egzistenciją liudijantys duomenys – violetiniai pulsarai juodame vakuumo stiklainyje. Kitaip – kosmose.

Mano sala yra dabartinis mano kosmosas, tik, deja, nežinau jokių jo plėtimosi dėsnių. Jis greičiausiai stovi nepajudinamas, lėtai tarpdamas šalto vandenyno rėmuose. Ir jau niekas nerūpi tam, kuris nusprendė nebejudėti. Nebejudu ir aš, tik karts nuo karto virpteliu nuo vaiduokliškai praslenkančių ūkanų, kurios migruoja po visą teritoriją. Jos turi šalčio. Turi minuso, kuris numuša net ir tas gatvėse kybančias šypsenas.

Būtent šitame kosmose užsimezgė mano pirmoji pažintis su rūku. Tąsyk suvokiau, jog šio neįmanoma pažinti įprastais pojūčiais. Nes yra kažkas daugiau, kuo visgi pajunti užgimstantį rūką.

Ir kai pažintis ilgainiui tampa vis artimesnė, pastebi, kad rūkas įsiėda į kažkurią tavo dieną ir pamiršta, kad jam tepriklausė tik tas sąstingio kupinas rytmetis. Tada rūkui adresuojami draudimai. Bet saloje griaunami visi tabu. Šis žodis tėra keturios efemeriškos raidės, kurių kartais griebiasi tolimas štormas ir ištąso po profesionalią monotoniją įvaldžiusius vandenis.

T įsikerta it vinis į tamsų, banguojantį karsto dangtį ir jį galutinai užkala. Nėra dugno kaip ir nėra dangaus.

A klajoja kaip kadaise menkai tepritvirtintas kokio nors pigaus kotedžo stogas. Bet kaip raidei jai to visiškai pakanka.

B yra tie ryškių, glazūruotų spalvų akiniai, kuriuos ant savo nosių stengiasi užsidėti kiti salos vienetai. Jie suserga jau ne trimačiu, ne keturmačiu, o n-tojo matavimo vaizdu. Taip sirguliuodami jie pamiršta savo tirpstančius ledus ir nuo šių gracingai slystančią vyšnaitę. Man patiko kolegos vieneto pateiktas pavyzdys: laikui nenumaldomai iriantis savo kryptimi, salos laukia neišvengiamas tirpimas. Gal tai į gera, sunku dabar atsakyti.

U yra dvipolis magnetas, keisčiausiai traukiantis vienetą į namus. Iš tokios užuominos supratote, jog sala nėra tikrieji vieneto namai. Tai siekiamybė ir laukimo išraiška, gulanti į popieriaus lakštą. Rūkas to bijo, todėl visomis įmanomomis savo jėgomis stengiasi vienetą nuo to proceso (guldymo) atitolinti. Popierius neišgelbės, tad rūkui svarbu kuo įtikinamiau tai paaiškinti savo užgultam pacientui.

Pacientai yra tie salos vienetai, kuriems nesiseka įteigti sau patiems išganingos realybės. T. y. už šios salos ribų niekas neegzistuoja. Yra tik priešnuodžiai, kurie tarsi galėtų tuos apribojimus, tas užkardas nutrinti. Žvelgimas į popierių ir bandymas jame kažin ką įbrėžti – tai priešnuodis, kurį neretai gožia rūkai, miglos, ūkanos. Purškiantis lietus, bijantis parodyti savo gaivų, bet skausmingą veidą.

Bet ar jau supratote, kad tie juokai su popieriumi ir rašymu tegali būti ir bus tik prasimanymas? Žaidimai mažai ką išsprendžia, kad ir šventvagiškai dabar sakau. Todėl čia, kaip ir įprasta, prieina koks nors ne-salos gyventojas ir pažeria kaleidoskopiškų žėručių, gudrių monologų apie literatūrą. Kokia svarbi, kokia aukšta, kokia klasikinė, kokia populiari. Ir ji saloje kol kas neprieinama, bet vienetas vis tiek ją ryškiai prisimena.

Lengva rašyti, kai trukdo rūkas ir kai galop neparašai nieko. Lengva, kai susapnuoji raides, esančias anapus salos. Tiesa, aš vis stengiuosi sau įžūliai įteigti, kad už šios salos ribų niekas neegzistuoja.

Dar lengva, kai laikas, kuris sukasi šioje vandenyno supamoje žemės atraižoje, visiškai nepaliečia. Gal netgi veikia kaip morfijus, neutralizuojantis skaudulius kaip nemalonų kvapą. Man rūkas nekvepia. Nors kažkas galėtų su manimi ginčytis.

Kol kas tai, kas yra už griežtų, pieštukinių kontūrų, tebėra laukimas. Manyčiau, jog noriu trintuko, kuris perbėgtų per kietas linijas ir jas nesunkiai pašalintų. Sala pabaigia pasaulį anapus. Bet vienetas jo visada turės savyje daugiau, negu leidžia tabu. Daugiau, negu iš tikrųjų gali turėti.

www.bernardinai.lt

2010 11 22

13 arba Viražas: Apie biblioteką

– Bet aš nesu Šiva, – daugiarankė būtybė pasitraukė per keletą žingsnių atgal nuo manęs. Ir sapno kokonas netikėtai perplyšo. Ir aš kažkaip sulėtintai pakilau iš patalų.

Kaip tik buvo tas laikas, kai tamsa, lengvai flirtuodama, liečiasi su šviesa, bandydama dar nors trumpai užsibūti šiame pasaulyje. Šaltas, net apie jį pagalvojus nupurtantis ryto brėkšmas. Kelias akimirkas stengiausi įžiūrėti negyvųjų kambario gyventojų kontūrus. Įvairiausi daiktai čia išryškėdavo, čia vėl prarasdavo savo blausius apvadus, panirdami į lipnios prieblandos zoną.

Visi jie buvo kaip niekada tylūs, ir aš vargiai galėjau atsakyti, ar tikrai nubudau savo namuose. Tiesą sufleravo tik įvairiaspalvės, bet irgi vos įžiūrimos knygų viršelių nugarėlės. Vakar palikau keletą skaitinių ant mažo stalelio greta lovos.

Šiva?.. Lankiausi keisčiausioje bibliotekoje. Nors turbūt tai labai sąlyginis žodis, kurį esame įpratę vartoti. Tai buvo sunkiai nusakomų matmenų juoda sfera, neturinti jokių durų, langų ar kitų plyšių, per kuriuos būtų įmanoma patekti į vidų. Šis pastatas rėmėsi į milžinišką geltono akmens koloną, tvirtai įaugusią į sausą žemės gruntą. Man sakė, jog ši kolona kažkaip keičia savo padėtį, t. y. keliauja, kai Žemė sukasi apie savo ir taip išnirusią ašį. Tačiau visas šias detales sapne prisiminiau gerokai vėliau. Mano sapno startas prasidėjo jau būnant bibliotekos patalpoje.

Norėčiau susipažinti vien jau su staliumi, kuris pagamino įmantrias lentynas milijonams čia apsigyvenusių knygų. Ką jau kalbėti apie architektą, suprojektavusį šią ekscentrišką kultūros erdvę. Pas mus tokius projektus greičiausiai atmestų, pamaniau, net lieptų ant kaitrių laužų visus brėžinius sudeginti. Stovėjau ant išgaubtų sferos grindų, minkštų man nepažįstamos medžiagos plokščių. Sumečiau, kad tai galėtų būti kilimų atraižos, bet juk tokie svarstymai sapne vos šmėstelėję išsyk išskysta, užleisdami vietą stambesniems vaizdo kadrams. Šie kadrai trūkčiodami dėliojosi prieš mano akis.

Kairėje iš sienos kyšojo netaisyklingų formų lentynos atauga. Ant jos ilsėjosi keletas leidinių, tačiau mano dėmesį pasigavo vienintelis. Tai buvo T. S. Elioto poezijos tomas. Keista, visai naujutėlis, išleistas vos prieš pusę metų. Knyga neturėjo viršelio, kaip pastebėjau, – ir turinio. Net rinkinio pavadinimas man buvo negirdėtas. Pirštais bėgau per lapus, stabtelėjau:

Jeigu užmirštas žodis užmirštas, jeigu praleistas žodis yra praleistas,

Jeigu neišgirstas ir neištartas

Žodis yra neišgirstas ir neištartas;

Dar tebėra neištartas žodis, Žodis neišgirstas,

Žodis be žodžio, Žodis

Pasaulyje ir pasauliui

Galva visiškai neveikė ir šis poetinis rebusas mažų mažiausiai atrodė kvailystė, apsižodžiavimas be prasmės. Taip irgi neretai nutinka: kiekvienas tekstas sapno erdvėje egzistuoja itin sunkiai paskaitomas, neperprantamas, neišmazgomas. Pvz., jūs rašote eilėraštį, ir jis yra kone tobulas. Išliejate vienintelį žodį, o visa likusi kūrinio struktūra kerojasi kaip gyvybingos šaknys, tarytum pačios iš savęs. Dunksteli aidus ritmas, rimas klijuojasi gražiausiais lakštais. Bet netrukus nubundate, eilėraščio kaip nebūta.

Žodis be žodžio. Raudona lempelė blykčiojo kažkur bibliotekos palubėje (aišku, jeigu tik galima sakyti, jog sferinis kūnas turi lubas). Pajudėjau į priekį, vis tebefiltruodamas perskaityto fragmento turinį. Jis man nieko nesakė, bet juk ir neturėjo. Tačiau man smilktelėjo jausmas, kad čia Eliotas kalbėjo būtent apie absoliučią tylą. Ėmiau dėlioti narplioti rebuso duomenis. Tyla yra žodis. Bet ji tampa tikrąja tyla, kai žodis „tyla“ netenka žodžio „tyla“. Nesąmonė... Tai jau gryna smegenų akrobatika, pasipiktinau. Tada netoliese, chaotiškai išsimėčiusių lentynų nišoje, pamačiau didelį, odinį krėslą. Jis glaudėsi šešėlyje, ir tik po kurio laiko tame krėsle įžvelgiau makabrišką siluetą. Tai buvo minėtasis Šiva.

Padaras staiga vikriai pakilo iš savo minkšto guolio ir keistai sugestikuliavo šešiomis rankomis. Vienoje iš jų Šiva laikė nudriskusį, dėmėtą švarką. Jis – Elioto, suburbeno būtybė, tartum skaitydama mano klausimus, kuriuos dar tik rengiausi užduoti. Elioto?.. Taip, tai turėjo būti viršelis knygos, kurią tu buvai atsivertęs. Tuomet aš apstulbęs apsidairiau aplink, tirdamas tas lentynas, kurias tik gebėjo aprėpti mano žvilgsnis. Visi spaudiniai buvo be viršelių. Nuogi, išrengti prieš dulkėtą bibliotekos tamsą. Šalia Šivos gulėjo nemenka krūva stipriai sudėvėtų drabužių: suknios, paltai, nuzulintos skrybėlės, kelnės. Čia yra tai, kas liko iš tų, kurie rašė. Šiva keturių rankų rodomaisiais pirštais dūrė į tą varganą skudurų kalną. Tai yra žodis be žodžio. Tai yra autoriai, gražios jų liekanos, išsilaikiusios nuo to momento, kai pasauliui jie atidavė savo kūrinius. Knygos privalo būti be viršelių. Jie – tik nutriušę drabužiai, nebetinkami dėvėti.

Tai buvo dar vienas galvosūkis mano migloje skendinčioms smegenims. Aha, čia kažkas panašaus į autoriaus mirtį, svarsčiau. Daugiarankis bibliotekos prižiūrėtojas dėbsojo į mane ir, rodės, šypsojosi. Galų gale aš tik tavo sapnas, nubusi ir tau tikrai neberūpės, ką visa tai reiškia. Šiva nepaliaudamas lankstė savo ilgas rankas. Tu šios bibliotekos prižiūrėtojas, tu – Šiva? Bet šis tik dusliai, tarsi senos dumplės iškvėptų orą, tarė:

– Tu pabusi, ir jau nebus svarbu, kas buvau. Bet aš nesu Šiva, – daugiarankė būtybė pasitraukė per keletą žingsnių atgal nuo manęs. Ir sapno kokonas ėmė irti, plyšdamas į perregimus skiautinius. Ir aš kažkaip sulėtintai pakilau iš patalų. Bibliotekos vaizdinys pamažu blėso, užleisdamas vietą realybės kadrams.

Tą rytmetį nuplėšiau visų savo turimų knygų viršelius ir paslėpiau juos ankštoje spintoje.

www.bernardinai.lt

2010 12 13

12 arba Šiandieniniai skaitymai

Jau rytoj pabaigsiu skaityti literatūrologo Rimanto Kmitos veikalą Ištrūkimas iš fabriko.

Senokai bekrimtau kokį nors literatūros mokslo opusą, bibliotekoje akis užkliuvo už šios. Knygoje autorius pristato lietuvių poezijos modernėjimo procesą XX a. 7-9 dešimtmečiais. Įsiminė skvarbios įžvalgos apie mano mėgstamus poetus - a. a. Sigitą Gedą ir Tomą Venclovą.

Prisipažinsiu: iki šiol nesu nieko skaitęs iš Vlado Šimkaus kūrybos. Na, bet šio poeto pristatymas ir jo kūrybinių bruožų nušvietimas paakino artimiausiu metu pasidomėti jo rašytais eilėraščiais. 

Lietuvių literatūrą tyrinėjantis mokslas gyvas.

11 arba Viražas: Vienos knygos istorija

Panašu, kad prisiartinus ir šiam rudeniui, imu dar įdėmiau perskaityti tas dvi trumpas, tačiau manyje aiškiai įsirėžusias eilutes: „Įsiplieskė spalvos. Gręžėsi visata. / Žemė ir aš pašokom vienas prieš kitą“. Tai tėra vos vienas išskaidrintas, miniatiūrinis inkliuzas iš švedų poeto, modernisto Tomo Tranströmerio eilėraščio „Veidas prieš veidą“... Galėčiau jau nežinia kelintą sykį nustebti ir pajusti savyje tą baltą, veik perregimą pavydą: genialu, neatkartojama, niekuomet taip (jau) neparašysiu. Kaip ir nė vienas rašytojas nebeužgriebs ir nebeaprašys to, ką bent vieną kartą skaitė kitose knygose. Kažin, ar nebūtų galima to pavadinti nepergalimu prakeiksmu, kuris vis dėl to pasaldina, prisodrina kūrėjo egzistenciją? Kokio nors mylimo literatūros kūrinio žodžiai, aštriai įsikirtę į žmogiškosios atminties briaunas, nepaleidžiantys ir primenantys tą tikslo-parašyti negalimumą.

Šitokių minčių genamas, kuo skubiau įjungiu kompiuterį ir po kelių akimirkų kvadratinėje monitoriaus akyje patvinsta hipnotizuojamai baltas „Word“ programos lapas. Ir žinau, jog tai – tik nedovanotinas kontrastas. Vien sukrečianti, kadaise perskaityta ir vis dar skaitoma poezija. Ir siekis apie ją prašnekti jau nebe į užmarštį besitraukiančiu rašikliu, bet tik monotonišku klaviatūros bildesiu. Todėl norėčiau šiuos neilgus pamąstymus pavadinti vienos knygos istorija. Pagalvokite, juk būna ir tokios vieno gyvenimo istorijos, memuarai arba net – įvairiausių skonių autobiografiniai flash-back‘ai. Jie pakankamai sėkmingai įgyvendinami kino filmuose ar marguose raštuose. Bet knygos istorija ypatinga tuo, kad tekstu ji gimsta iš savojo teksto. 

Jau keleri metai su manimi daug kur keliauja T. Tranströmerio poezijos tomelis. Kartais pamąstau, jog tai bene dažniausiai atsiverčiamas eilėraščių rinkinys, kurio aukštą kokybę (išmoningo vertimo, poligrafijos ir pan.) aš kaskart perkainoju. Šį rinkinį atsitiktinai aptikau viename sostinės senamiesčio knygyne, prie solidžių, bet nepagarbiai nupigintų leidinių. Tuomet situacija atrodė mažų mažiausiai įtartina: man pasisekė už nepalyginamai vertingesnį skaitymo malonumą sumokėti vos keletą litų. Išeinat iš knygyno, naujas pirkinys ir džiugino, ir liūdino. Džiugino, nes ne kasdien įmanoma užtikti šitokių staigmenų. Bet nerimą kėlė tai, kad skoningai atrodanti knyga, kaip meno kūrinys, yra šitaip nupiginta, galima sakyti – paniekinta. Juokinga, bet iš tikrųjų trumpam pasijutau kaip žmogus, dalyvavęs savotiškoje „gelbėjimo/išsipildymo akcijoje“, nes iš tos atstumtųjų lentynos galėjau išgelbėti bent vieną knygos gyvybę.

Nors aplankytoje spaudinių šventovėje, prie didelio lango, glaudėsi ir daugiau popierinių knygiško likimo atstovių, tądien visgi prisiartinau prie tos, turėjusios melsvus viršelius. Ir tai, kas slėpėsi po jais, mane vėliau daugybę kartų aplankė kaip atviro skaitymo metu nudiegiantis minčių ir vaizduotės praskaidrėjimas. Šito patyrimo nesisekė apibrėžti, nes skaityti T. Tranströmerio poeziją – tai dalyvauti tūkstančio šiaurietiškų atspalvių misterijoje, klausytis, iki menkiausio niuanso išgirsti, kaip virpa skliautuose išdrikusios, raibuliuojančios pašvaistės. Šalto kolorito eilėraščiai labiausiai tikdavo skaityti vakarais, kai lauke jau pakvipdavo tuo iki galo nenusakomu aromatu, kurį vadinu paprastai – žiemos kvapu.

Netrukus šį eilėraščių rinkinį pažymėjau kukliu, lakonišku rašalo įdagu: „Šviesus žodis rungiasi su visagale Amžinybe. Žmogaus kūrinys – su belaike Visata“. Toliau - vardas. Paliekamas dedikacinis įrašas artimam žmogui, ar tik ne jis knygoje yra paskyrimą rašančio asmens, jo patirto laiko ir istorijos iškalbi nuotrupa? Keisčiausia buvo tai, kad įrašydamas minėtą dedikaciją dar nebuvau perskaitęs visų melsvojo rinkinio eilėraščių. Nebuvau priartėjęs ir prie „Veidas prieš veidą“, cituotų to kūrinio eilučių. Tačiau būtent tąkart mudu su visata šoktelėjome „vienas prieš kitą“, suvokdami, kad atskleidėme dar vieną – atsitiktinumo – paslaptį. Nors turbūt šis staigus pašokimas buvo toks pat natūralus judesys, kaip ir kokio nors egzotiško drugelio sparnų plazdėjimas, kitame pasaulio krašte sukėlęs cunamio bangą. Teliko tik spėlioti: kas tai – trumpa, bet nepamirštama bendrystės paslaptis?

Tos minties nepaleidau, taip manau iki šiol. Nors šiandien melsvasis eilėraščių tomas gyvena mano namuose, tarp kitų branginamų knygų. Tačiau ne todėl, kad žmogus, kuriam įrašiau dedikaciją, būtų nenorėjęs priimti šios mažos dovanos. Knyga, dar prieš atsidurdama mano rankose, jau audė savo nepakeičiamos, tylios istorijos giją, kurios, deja, niekaip negalėjau nutraukti. O nedidelis knygos istorijos fragmentas buvau būtent aš. Tas, kuris iki šiol sklaido puslapius, likęs veidu prieš poezijos veidą. Sakoma, jog knygos išgyvena ir po savo šeimininko būties pabaigos. Bet ar įmanoma vadintis šeimininku to gležno, popierinio pavidalo, kuris ir pats tėra tik trapus sarkofagas nemirtingai poezijos šviesai išsaugoti? Šeimininku apsimesti tik todėl, jog suteikei nepatogų prieglobstį savo ankštoje bibliotekoje? Tegaliu džiaugtis tuo, kad į šiuos klausimus atsakau neigiamai. Literatūra sklinda į amžinybę bet kokiu atveju, netgi po mūsų.

Tačiau manuosius svarstymus staiga išsklaido už lango įsiplieskusios šviesos, vis drąsiau nutvieksdamos kūrybiškai nusiteikusį rudenį. Turbūt ir jis grįžta su savo pasakojimais, savo istorijomis ir legendomis. Todėl tikiuosi, jog vieną popietę ir jo atsiminimus trumpai užrašysiu.

Kulturpolis.lt

2010 09 20

10 arba Viražas: Saugantis poezijos apskritimas

Prieš keletą metų vienas „universitetinis“ pažįstamas iš Slovėnijos draugiškai pasiūlė per radiją pasiklausyti jo skaitomų eilių. Pamenu, tąkart susiieškojau tos radijo stoties programą ir reikiamu laiku spragtelėjau savo banginį transliuoklį. Bet po keliolikos minučių supratau, kad artėju prie nusivylimo (kur gi ta egzotiška-slovėniška poezija?). Iš radijo imtuvo plaukė sausi, monotoniški vedėjo ir poeto dialogai, pinami iš tokių nuolat girdimų, jau spalvas praradusių „kas darė įtaką“, „kada parašėte pirmąjį eilėraštį“ etc. Ši įžanga buvo tartum įprastinis laiptelis pasilypėjimui iki aukštesnių akordų. Vedėjas kaip įmanydamas siekė suminkštinti visų klausančiųjų ausis, paruošti ir mano klausos dirvą skambiam poezijos grūdui. Tačiau netrukus, po „mėgavimosi“ radijine nuobodulio estetika, K. ėmė skaityti savo kūrybą, kuriai antrino vertėjas. Suklusau [...]

Šioje vietoje galime numygti pauzės klavišą. Trumpai apie K. ir pažintį su juo. Šį poetą, bardą, vertėją sutikau šiandien jau a. a. „Suokalbyje“, būdamas, berods, pirmame studijų kurse. Tuomet menas netikėtose erdvėse buvo būtent alaus bokalų, arbatos puodelių stumdymas ir žongliravimas paskaitose pirmąkart išgirstais, tačiau tokiais magiškais literatūrologijos terminais. Na, kaip iš vieno anekdoto – neva „entelekto“ demonstravimas. Tokio meno paakintas, mūsų nedidelis būrelis atkasė įėjimą ir į „Suokalbį“ (o čia dar tas naivus, provincialus susižavėjimas aukštuoju bohemos gyvenimu...). Ten ir apsikeitėme pirmais pokalbiais su K., kuris mus sužavėjo savo puikiai vartojama lietuvių kalba bei neišsenkančiais pokštais.

[...] nes eilėraščiai nesikuklindami tuojau pat paėmė viršų prieš mano iki tol buvusį abejingumą. Ir tada išgirdau tą eilutę, kurios šiandien jau negalėčiau pacituoti nuosekliai. Mirtinai paprasta eilutė, iš tikrųjų... Tačiau jos išaustas įspūdis tebelaiko. Poetas skaitė apie žmogų, kuris rankose turi lazdą ir ja aplink save apsibrėžia apskritimą. Negalėjau patikėti, jog viskas yra taip paprasta.

„Stop“ mygtukas. Iš viso pluošto tą popietę išgirstų eilėraščių aš išsinešiau vienintelę atplaišą. Ar dabar galiu rašyti, kad toji eilutė, kaip į vandenį nusviestas margas akmuo, sukėlė manyje dvasinio dumblo ar kt. žmogiškųjų pojūčių sluoksnio susimaišymą? Panašu, jog taip, bet kaip visada tokių įspūdžių išrašymams pritrūksta kalbos priemonių. Tas vienas kristalizuotas K. eilėraščio vaizdinys po truputį liejosi į metaforos formą. Taip kadaise švino srovelė tekėjo į būsimos literos matricą, o spausdintas žodis buvo pakeliui į šviesą. Pagaliau iššifravau: juk žmogus, apsibrėžęs aplink save apskritimą – tai poetas. Ir visa žemė, kurią jis atsikovojo rėždamas magišką rato simbolį, yra ne kas kitas, o poezijos teritorija... Padrikos mintys liejosi iš sąmonės kanalų, todėl leidausi į tolimesnius mąstymus.

Apskritimas nuo seniausių laikų simbolizuoja žmogiškąją kūrybinę galią, ši geometrinė figūra neturi savo pradžios ir pabaigos. Poezijos žemė, ta begalinė terra incognita, yra būtent apskritimo uždarytame lauke. Poetas, rašydamas eilėraštį, tampa šios žemės atradimo liudininku. Lazda, kuria apskritimas brėžiamas erdvėje, taip pat yra kūrėjo galios įvaizdis. Tai jėgos, burto įnagis, galintis nuvyti nepageidaujamus tikrovės pasaulio šešėlius, nes poezija juos tiesiog išsunkia, pasiimdama tik reikiamą dalį realybės į save. Nesvarbu, apie kokią lazdą – šermukšninę, ąžuolinę ar kitą – savo eilėraštyje kalbėjo K. Šiam poetui pavyko itin koncentruotai įprasminti kūrybos veiksmą. O grįžtant prie šios pastraipos pradžios: kaip vis dėl to pradėti brėžti tą apskritimą, jei jis neturi pradinio taško?

Kuriantis žmogus kartais net to nenorėdamas kaktomuša susiduria su ypatingu saugumo jausmu (nepritarčiau, kad bet kuis menininkas aklai privalo būti maištu degantis fakelas). Kambario sienos suskliaudžia rašantįjį tarsi delnai ir sumažina realųjį pasaulį iki minimalių apimčių (galbūt kaip pusantro kambario, apie kurį yra kalbėjęs Josifas Brodskis). Tačiau saugu yra ne todėl, kad esi vizualiai ribotoje aplinkoje. Tikrasis saugumas randasi tik tuomet, kai tu traukiesi iš tos realybės nišos į erdvę ir laiką naikinančią poezijos realybę. K. lyrinis subjektas, skrupulingai brėžiantis aplinkui save tą tobulą apskritimą, yra žmogus, (ne)sąmoningai tolstantis nuo arba iš tikrovės. Kuo tobulesnę figūrą pavyks išgauti, tuo didesnė tikimybė visiškai atskirti tai kas tikra ir kas – fantazija. Tačiau poezija tikrai nėra vien tik griežtomis ribomis (forma ar turiniu) sukaustyta fantazija; ji yra būtis, kurioje patalpintajam (t. y. rašančiam) galioja visiškai kiti dėsniai. Galėčiau teigti, kad Tomas Sternsas Eliotas tartum ir užgriebė tos būties formulę, rašydamas tokias eilutes: „kalba be žodžio ir žodis be kalbos“. Todėl perfrazuojant būtų galima sakyti, jog poezijos apskritimo viduje mums įprasta kalba praranda savo žodžius, o žodis – tikrovės kalbą. 

Mygtukas „Rewind“. [...] Ir tada išgirdau tą eilutę, kurios šiandien jau negalėčiau pacituoti nuosekliai. Mirtinai paprasta eilutė, iš tikrųjų... Tačiau jos išaustas įspūdis tebelaiko. Ir jei kurią dieną vėl sutikčiau K., visų pirma pasidomėčiau jo poetine kūryba, nors konkrečiai – eilėraščio dalimi, kurią kontempliavau jau keletą metų. O galgi ir to kūrinio visovė galėtų atverti dar kitokių prasminių klodų, iki kurių tądien, klausydamas radijo, nesuspėjau prisikapstyti?

Man patinka klausimai, kuriuos užduoda poezija. Jie diskusijos įkarštyje kažką gali išvesti iš proto. Jie sugeba suburti bendraminčius ir sumodeliuoti nepaprastos atmosferos vakarą balkone. Tai klausimai, kurie ištarti ilgai blaškosi klausiančiojo orbitoje. Tačiau jie kūrėjui yra būtini, nes net ir nebyliai klausiant kažkodėl visada pasidaro saugiau.

Kulturpolis.lt

2010 09 28

9 arba Skaityta: Išpažinti negalima nuslėpti

Albert Camus „Krytis“, „Baltos lankos“, 2010 m.

Kas gali būti tikras, jog kurią nors savo gyvenimo dieną nepasiryš arba nebus išprovokuotas kraštutiniam atvirumui, kokiam apsisprendžia Žanas Batistas Klamansas, paskutiniojo Albero Kamiu (Albert Camus) romano „Krytis“ veikėjas? Ir nebūtinai tai turėtų įvykti sėdint įtartinos reputacijos knaipėj, įnikus į kadaginės vartojimą. Paskatinimų skaudžiai juokingai, žmogiškajai atverčiai gali būti pačių įvairiausių. „Krytyje“ mąslusis prancūzų rašytojas ir toliau be jokių tabu, tačiau skrupulingai bei intelektualiai preparuoja savo laiko, o drauge ir nūdienos žmogaus sielos audinius.

Klamansas apdairiai išsirenka tokį beveidį, pasyvų klausytoją, kurį pamažu įpainioja į savo porinamos istorijos tinklą. Panašu, kad pagrindiniam veikėjui visiškai nesvarbu, kas bus jo nuodėmklausys, nes visi šio „atgailaujančio teisėjo“ (taip prisistato pats pasakotojas) žodžiai jau kadaise pasverti bei susumuoti. Ir tik išoriškai jie atrodo dedikuojami vienam asmeniui, rodos, atsitiktiniam pašnekovui. Tačiau akivaizdu, jog Klamansas savo patirtį perduoda kiekvienam iš mūsų. Galbūt todėl po kiek laiko knygos puslapiuose pradedamas atpažinti ir visos XXI amžiaus žmonijos veidas. Ir jis išvagotas pačiais gražiausiais ir bjauriausiais randais.

Problemos, kurios užčiuopiamos „Krytyje“ yra tiesiog universalios. Jos sprendžiamos nuo neatmenamų laikų ir dar bus paliktos narplioti daugybei ateities kartų. Romano veikėjas – sudėtinga egoizmo, laisvės, arogancijos ir desperacijos karikatūra. Didelė sėkmė yra jo rankose, nes per kasdienybę šis žmogaus braunasi aršiai ir be jokių sąžinės priekaištų (Gyvenau taip, kaip liepė mano prigimtis, o juk visi žinom, kad tai ir yra laimė). Sarkazmas, kurio rimbu Klamansas plaka menkesnius ir pilkesnius už save, dominuoja visoje knygoje. Todėl kartais pasivaidena, kad romano personažas tartum kopijuoja Friedriko Nyčės antžmogį ir tuo be galo mėgaujasi. Tačiau toks antžmogis, kokiu dedasi Klamansas, yra keistai išsigimęs. Netgi peršasi klausimas, ar pats Nyčė nebūtų nusijuokęs iš savo sukurto modelio parodijos.

Romano herojus ragauja gyvenimo džiaugsmus ir yra beveik įsitikinęs savo tobulumu. Bet šis tobulumas ir pačiam Klamansui kartkartėmis atrodo kažkoks efemeriškas (plaukiau gyvenimo paviršiumi, gyvenau, taip sakant, žodžiuose, tik ne realybėj). Todėl nenuostabu, kad vieną sykį tas pats gyvenimas nedraugiškai pasišaipo iš pasipūtėlio advokato. A. Kamiu skausmingą žmogaus nuopolį stengiasi perteikti palaipsniui, sustodamas ant kiekvieno šio proceso laiptelio. Juokas, kurį Klamansas išgirsta ant tilto – grėsmingas gyvenimo juokas. Ir jeigu yra likimas, galima manyti, jog jis ne visuomet nori, kad jo išrinktiesiems taip sklandžiai sektųsi. Tobulas herojaus vaidmuo po truputį ima šlubuoti ir draugei sėkmei tenka apleisti jaukią sceną.

Kaip jau buvo minėta, Klamanasas „Krytyje“ vaizduojamas kaip didžios žmonijos dalies projekcija. Pagrindinis veikėjas yra surinktas iš įvairiaspalvių žmogiškosios egzistencijos nuotrupų. Tai pranašas ir „Elijas be mesijo, perimtas karštinės ir alkoholio“. Tai į margą drabužį įvilktas skausmingo veido Arlekinas, kurį būtis paprasčiausiai tampo už tvirtų virvelių. Klamansas suvokia, kad ši jo parengta išpažintis yra savotiška gynyba. Prieš ką? Tikriausiai prieš tokius pačius kaip ir jis pats. A. Kamiu rašo, jog romano veikėjas, skubėdamas teisti save, kartu siekia nuteisti kitus. Jis žaidžia su kreivu veidrodžiu, kuriame patalpino savo atvaizdą, bet paskui jį gali atsukti į bet kurį iš mūsų. Klamansui beliko tik išsikalbėti, nes nutylėti visa tai, ką sukūrė jo dvylipumas, yra nepaprastai sunku.

„Krytis“ demonstruoja A. Kamiu, kaip rašytojo, brandą. Autorius tarsi pratęsia kitų savo opusų temas, pvz. užkabina ir anksčiau rutuliotą savižudybės temą. Šis savitu monologo principu parašytas romanas yra aitriai malonus prieskonis kiekvienam šio prancūzų rašytojo gerbėjui. Na, ir žinoma tiems, kurie dar negalvoja, jog šių laikų žmogui apibūdinti tinkamiausia viena frazė: jis ištvirkavo ir skaitė laikraščius.

http://www.miestoiq.lt/2010/10/ispazinti-negalima-nuslepti/ 

2010 10 25

8 arba Skaityta: Iš slenkančio Vilniaus

Literatūrinės Vilniaus slinktys 2011. Jaunųjų poetų, prozininkų ir fotografų kūrybos almanachas. Sudarė Aivaras Veiknys. V.: Naujoji Romuva, 2011. 156 p.

Ar galimas toks apibūdinimas kaip „almanacho debiutas“? Tikriausiai taip. Naują kūrybinį reiškinį, literatūrinį įvykį ar konkretaus autoriaus atėjimą – garsesnį ar tylesnį – visuomet statome ant pradinės pakopos. Be abejo, tikslaus šitokių pakopų skaičiaus niekas nežino, nes specifinė hierarchija yra paslaptinga tiek skaitytojui, tiek kritikui. Tačiau ji yra ir jos reikia paisyti. Žinoma, tas „reikia“ gali pasirodyti perdėm pretenzingas, bet visko nutinka, nes literatūra, žinia, yra slanki, slenkanti, procesai jos viduje – patys netikėčiausi.

Kažkada ant pirmojo laiptelio atsidūrė ir „Poezijos pavasario“, ir „Poetinio Druskininkų rudens“ almanachai, kurie šiandien yra bene solidžiausi įvairiapusių (taip pat ir įvairiakalbių) literatūrinių tekstų telkiniai. Minėtos sutelktinės pamažu tapo reprezentacinės, vienijančios margaspalvį būrį kūrėjų. Na, o gana ankstoką šiųmetį pavasarį su būsimais skaitytojais pasisveikino almanachas „Literatūrinės Vilniaus slinktys 2011“. Šio leidinio sudarytojas ir vienas iš iniciatorių – poetas Aivaras Veiknys.

Jeigu galime kalbėti apie almanacho kaip naujo subjekto debiutą, tai tą būtų sunku pasakyti apie autorius, kurių kūryba šiame leidinyje publikuojama. Čia surinkti ne debiutai. Žvelgdami į almanacho turinį, dauguma atpažins ankštesniuose ar erdvesniuose literatūriniuose poligonuose jau įsitvirtinusių kūrėjų pavardes. Tai įdomu jau vien dėl to, kad viena pagrindinių almanacho koncepcijų – sutelkti būtent jaunųjų poetų, prozininkų ir fotografų darbus. O štai šių jaunųjų kūrybos sklaidos diapazonas – atskira kalba. Vieni jų jau yra publikavę nemenkus savo eilių pluoštus tiek Lietuvos kultūrinėje spaudoje, tiek minėtuose didesniuose almanachuose. Kiti – ganėtinai produktyvūs poetai, savo jaunumu palaistę ir užauginę ne vieną, o dvi ar daugiau knygų. Todėl toks almanacho „Literatūrinės Vilniaus slinktys 2011“ bruožas džiugina: visi savo patogiose nišose ar celėse, tačiau svarbu, kad po vienu knyginiu stogu. Arba dar kitaip – po erdviu, freskomis ištapytu Vilniaus skliautu. Persimetantys keletu žodžių, dedikacijų, o kartais – ir aktyviau komunikuojantys tarpusavy tekstais. „Mindaugai tavo apuokas / bus miręs ir / sunku bus pamėgdžioti / jo graudų ūbavimą“, – konstatuoja Aidas Marčėnas poeto Mindaugo Nastaravičiaus eilėraščio epigrafe (p. 77). A. Veiknio lyrinis subjektas beveik užpustytas „knygomis Aido, Stankevičiaus, Prusto“ (p. 147). Taip akcentuojama autentiška skaitymo patirtis ir tartum užmezgamas literatūrinis dialogas, kurio vedamas „kartą pabandai / ir pats ką nors reikšmingo parašyti“ (p. 148). Drąsus gali pasirodyti prozininko Aurimo Novikovo pasirinkimas į savo tekstą „Pėdos ant drėgno akmens. Ray“ (p. 101) perkelti vaidybinio filmo apie muzikantą Rayų Charlesą siužetinį vingį. Autorius elgiasi garbingai ir neslepia pasiskolinęs motyvą. Kaip tik priešingai: A. Novikovas prikaišioja intertekstinių nuorodų ir pateikia savo prozinę versiją.

Nesunku nuspėti, kad almanacho tekstuose vyrauja Vilniaus įvaizdis, kuris keisčiausiais rakursais pateikiamas skirtingų autorių. Anot almanacho sudarytojo, Vilniuje „prasideda visos slinktys: istorinės, geografinės, filosofinės, kultūrinės, dvasinės“. Pridurčiau: taip pat ir bendravimo. Slinkimo procesas prasideda nuo noro pažinti savąją sostinę, ją ištirti ir prakalbinti. Tai siekis įeiliuoti, įrašyti, fotografijos technika įvaizdinti savo patirtą miestą. Poetai, prozininkai ir fotografai tampa archetipiniais odisėjais ir leidžiasi į nepažinią kelionę po senąjį daugiakultūrį Vilnių. Piligriminės išvykos veda prie mistiškų, legendinių miesto ištakų, kurios pažymimos vandens simbolika (Vainius Bakas: „Mažasis Vilniaus Gangas / teka toliau“, p. 11). Tačiau miestas gali būti nužymėtas ir kaip grėsmės, atgrasumo ir mirties epicentras (Vytauto Stankaus eil. „Miestui“, p. 124), tapti visiškos monotonijos, splino ir juodos nevilties pritvinkusia erdve (Antano Šimkaus eil. „Šiandien“, p. 127, „Kai nėra ką veikti…“, p. 128). Vilnius netikėtai virsta vieta, kurioje gali save įkurdinti tūkstančiuose vienos plokštumos taškų (Dovilė Kuzminskaitė: „Nebijok, mano mielas. Čia tik vakaras. Vilnius. Žibintai. Europa čia. Akropolis. Forum Palace ir Cinemas“, p. 61). Netgi esant atstumo perspektyvai, gimtajame mieste įgyta patirtis darniai sugula į „Vilnialaiškį“ (Ramunė Brundzaitė). Kūrėjas ir miestas dažnai suvokiami kaip vienis, nedaloma figūra. Almanache jungiasi vaizdas ir tekstas, jame publikuojamos trijų jaunų fotografių – Ievos Gudmonaitės, Kristinos Aleknaitės ir Viktorijos Vosyliūtės – nuotraukos. Šiose fotografijose – į vaizdinius fragmentus subyrėjusi sostinė. Iš šių nuotrupų žvelgia atpažįstamas ir drauge paslėptas Vilnius, buities detalių mozaika ir žmonės.

Skaitytojas tikrai atkreips dėmesį, kad Vilnius – vyraujanti almanacho tema. Tai susiklostė gana natūraliai ir yra savotiškas 2008 metais išleistos poezijos rinktinės „Iš Vilniaus į Vilnių“ tęsinys. Pastarojoje knygoje įgyvendinta kita programa: laikotarpis nuo pirmo iki paskutinio publikuojamo teksto apima pusę amžiaus. Kokius tekstus norėtų publikuoti almanache „Literatūrinės Vilniaus slinktys 2011“, galėjo pasirinkti patys autoriai, nes griežtų atrankos reikalavimų nebuvo. Taigi nenustebkite šiame leidinyje aptikę eilėraščių ar prozos kūrinių, kurie jau buvo publikuoti kultūrinėje periodikoje ar knygose. Ir dar. Almanachas buvo sudarytas ir parengtas spaudai per itin trumpą laiką, todėl jam pritrūko vientisumo. Pasirinktas elementarus, abėcėlinis autorių išdėstymas. Kita vertus, galbūt šis principas yra vienas iš neutralesnių, nes mažiau ir daugiau patyrę kūrėjai, vienų ar kitų nišų atstovai neatskiriami, neatribojami vienas nuo kito, o gali publikuotis greta.

Prieš rašydamas šį tekstą, internete pamėginau paieškoti almanachui „Literatūrinės Vilniaus slinktys 2011“ skirtų recenzijų. Nieko neužtikau. Jau ir seniau atkreipiau dėmesį, kad tokios sutelktinės, kad ir rimčiausios PP ar PDR, pristatomos tik literatūriniuose vakaruose. Apie jas skambiai pašnekama, jomis pasidžiaugiama arba dėl jų paliūdima. Na, toks ritualas įprastas per bet kokių knygų pristatymus. Tačiau vis rečiau pasirodo apžvalgų, kurios bent minimaliai pristatytų almanachus. Nors, be abejo, numanau, kad rašant apie almanachą, kuris neturi vienijančio aspekto (koncepcijos), turėtų būtų sunkiau aprėpti visų autorių tekstus, jų esminius bruožus etc. Visgi „Literatūrinėse Vilniaus slinktyse 2011“ gana tvirtai jaučiami bendravimo ir tematikos saitai. Žinoma, kiekvienam autoriui dėmesio nepavyko skirti, bet atskleisti ir įrodyti tam tikrą jų visų bendrystę buvo galima pasitelkus ir keletą citatų ar tekstų fragmentų. Šiuo atžvilgiu tai yra MIESTAS. Galiu teigti, kad almanache bendrystė sėkmingai ir sklandžiai užsimezgė. Todėl turiu vilties, kad kūrybiškas slinkimas tik prasidėjo. Nors ir slenkama neskubriai, lyg ta Domanto Razausko „sraigė į Fudzijamą“ (p. 115), tačiau reikiama kryptimi.

Šiaurės Atėnai, 2011 m. liepos 15 d.

7 arba Šiandieniai skaitymai

Bruno K. Öijer

Eilėraščiai iš knygos Kol nuodai veikia

http://www.tekstai.lt/buvo/versti/kolnuoda.htm

Praėjusią savaitę savotiška įvykių grandinė leido pažinti šio švedų poeto kūrybos fragmentų.

Skaitau antrąsyk. Asketiška eilėraščių forma, magiški pakartojimai, siurrealistinių vaizdinių gausa. O svarbiausia - jausmo aštrumas.

Rekomenduoju paskaityti tekstai.lt patalpintą publikaciją, o taip pat ir leidyklos "Apostrofa" išleistą rinkinį Kol nuodai veikia.

6 arba Šiandieniniai skaitymai

Tęsiant kalbą apie M. Kunderos Nepakeliamą būties lengvybę.

Turiu prisipažinti, kad nuo skyriaus apie Kareniną knygos vertė persimainė. Jautriai užrašyta, manau, jog to pakanka sąžiningam reziumė. Kūrinio pabaiga irgi gražiai neišbaigta. Pasirodo, keliolika puslapių gali reabilituoti visą veikalą. Malonu tai žinoti.

Šiandien ėmiausi Nemirtingumo.

5 arba Skaityta: Geltonoji vienatvė

Julio Llamazares „Geltonas lietus“. Iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė. – Vilnius: Alma littera, 2006, 160 p.

Vakar taip staiga nutrūko (tikiuosi, jog tik trumpam) mano pirmasis literatūrinis pasikalbėjimas su ispanų rašytoju Chulijumi Liamasaresu (Julio Llamazares). Perskaičiau ir įkvėptai užverčiau labai rudenišką knygą, kuri savo pasakojimu į skaitančiojo vidines erdves įnešė mistiško baugulio ir tylios, slepiamos, bet neišvengiamos rezignacijos patirtį. Manau, kad tai vis dėl to paslaptingo rudens, kuris anksčiau ar vėliau tykiai apsigyvena žmogaus esybėje ir galiausiai užsitęsia visus likusius metus, net nepriklausomai nuo besikeičiančios – gimstančios ir senstančios – gamtos diktato. Mes galime tarti: žmogiškosios būtybės gyvenimo ruduo. Arba paskutinis žengtelėjimas į egzistencinės žiemos teritoriją. Arba – vienatvė, kuri nesibaigia net ir susitikus su mirtimi.

Magiškojo realizmo dvelksmas iš geltonos knygos sklinda labai subtilių dažnių bangavimais. Mane nuoširdžiai stebina kai kuri rašytojų meistriškumas nukirpti tą veik permatomą giją, nusidriekiačią tarp realybės ir visiškos išmonės. Kita vertus, kas Ch. Liamasareso romane yra išmonė? Tai, jog gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai susikerta, kaip tos keistosios, loginės Veno diagramos? Tikiu, kad tik gili intuicija padėjo autoriui sukurti tokį kūrinio personažą, kurio vardas, beje, paminimas tik pačiuose paskutiniuose puslapiuose.

„Geltono lietaus“ veikėjas – žmogus, gravituojantis tarp atskalūniško gyvenimo ir gyvenimo po mirties. Šešėliai, kuriuos griūvančiame Ainielės miestelyje regi senasis Andresas – tikrovės tvirtumą sugriaunančių, karštligiškų kliedesių rezultatas. Tačiau Andresui šis mažas kalnų miestas-vaiduoklis vis gi yra gyvas, apgyvendintas. Tai gyventojai, kurių gyvenimas nutrūko tragiškai, toėl jų sielos niekaip negali išeiti iš Ainielės. Vyriškį stebi savižudė žmona, sudegusio dvaro šeimininkė, apsigimęs berniukas, kurį nukankino tėvai. Galiausiai – motina, su kurios draugija paskutinysis gyventojas pamažu turi susitaikyti. Išsklidusius kitos būties pavidalus į Andreso kasdienybę prišaukia neįveikiama vienatvė, taip pat pastangos bet kokia kaina suturėti laiką, kuris ir taip beveik sunaikino Ainielę. Gyvieji kadais išsikraustė iš miestelio, bet išgyveno prisiminimai apie juos. Nyksmo ženklai pasirodo išlikusiuose daiktuose, kimba į Andreso sąmonę kaip aštrūs įrodymai, jog tik jis tebėra vienintelis, nusinešiantis vienišosios Ainielės paslaptis į kapo duobę. Knygos personažas egzistuoja viename dideliame sapne, iš kurio jau nebeįmanoma nubusti. O tokiame sapne jau nebelieka mirties ženklų: esi čia, esi ten, bet kurioje pusėje įsiplieskia motinos užkurta krosnis?..

Geltonoji vienatvė ir vos sutramdomas siaubas lėtai plūsta į Andreso vidų. Ir aš pats mėginu įsivaizduoti tą momentą, kai nebesugebu nukirsti jungties, kuri nakties metu mane susieja su sodriais košmarais. Jungties, kurią man duoda gyvenimas, tą pačią sekundę surakindamas su tolimu mirties sapnu. Jį privalo susapnuoti ir Ainielėje likęs Andresas. Tik taip galima nusimesti tą nereikalingą balastą, trukdanti keliauti tarp šiapus ir anapus. Romano puslapiai tampa keistos, kiaurai peržvelgiamos tamsos pripildytais užkaboriais, kuriuos nesąmoningai norisi išnaršyti, sugerti baugias jų slepiamybes. Pamažu Ainielė tampa vis aiškesne vienišumo ir apleisties metafora, o geltono lietaus motyvas bėga knygos lapais kaip lakus užmaršties simbolis. Realus miestelis ir nemažiau tikroviški įvykiai blausiai ima švytėti, kuomet yra panardinami į Ch. Liamasareso pasakojimą.

Melancholiška romano nuotaika ir mįslingumas išlaikomi iki pat pabaigos eilučių. Nežinia, ar tai gyvo žmogaus, ar mirusiojo pasakojimas. Skausminga Andreso išpažintis liejasi neskubriu srautu, vis užsikabindama ir paglamonėdama kiekvieną mirštančio pasaulio detalę. Griūvėsiuose galiausiai pasilieka neišsakyti žodžiai ir nutrūkę gyvenimai. Ainielę apkloja tamsa ir tik tie, kurie galop atkeliavo į miestelį surasti paskutiniojo gyventojo, tyliai ištaria: „Tegu naktis grįžta į naktį”. Ir naktis traukiasi vienodai. Tiek į mūsų, tiek ir į jų pasaulius.

Bernardinai.lt (2010 11 09)