12 arba Šiandieniniai skaitymai

Jau rytoj pabaigsiu skaityti literatūrologo Rimanto Kmitos veikalą Ištrūkimas iš fabriko.

Senokai bekrimtau kokį nors literatūros mokslo opusą, bibliotekoje akis užkliuvo už šios. Knygoje autorius pristato lietuvių poezijos modernėjimo procesą XX a. 7-9 dešimtmečiais. Įsiminė skvarbios įžvalgos apie mano mėgstamus poetus - a. a. Sigitą Gedą ir Tomą Venclovą.

Prisipažinsiu: iki šiol nesu nieko skaitęs iš Vlado Šimkaus kūrybos. Na, bet šio poeto pristatymas ir jo kūrybinių bruožų nušvietimas paakino artimiausiu metu pasidomėti jo rašytais eilėraščiais. 

Lietuvių literatūrą tyrinėjantis mokslas gyvas.

11 arba Viražas: Vienos knygos istorija

Panašu, kad prisiartinus ir šiam rudeniui, imu dar įdėmiau perskaityti tas dvi trumpas, tačiau manyje aiškiai įsirėžusias eilutes: „Įsiplieskė spalvos. Gręžėsi visata. / Žemė ir aš pašokom vienas prieš kitą“. Tai tėra vos vienas išskaidrintas, miniatiūrinis inkliuzas iš švedų poeto, modernisto Tomo Tranströmerio eilėraščio „Veidas prieš veidą“... Galėčiau jau nežinia kelintą sykį nustebti ir pajusti savyje tą baltą, veik perregimą pavydą: genialu, neatkartojama, niekuomet taip (jau) neparašysiu. Kaip ir nė vienas rašytojas nebeužgriebs ir nebeaprašys to, ką bent vieną kartą skaitė kitose knygose. Kažin, ar nebūtų galima to pavadinti nepergalimu prakeiksmu, kuris vis dėl to pasaldina, prisodrina kūrėjo egzistenciją? Kokio nors mylimo literatūros kūrinio žodžiai, aštriai įsikirtę į žmogiškosios atminties briaunas, nepaleidžiantys ir primenantys tą tikslo-parašyti negalimumą.

Šitokių minčių genamas, kuo skubiau įjungiu kompiuterį ir po kelių akimirkų kvadratinėje monitoriaus akyje patvinsta hipnotizuojamai baltas „Word“ programos lapas. Ir žinau, jog tai – tik nedovanotinas kontrastas. Vien sukrečianti, kadaise perskaityta ir vis dar skaitoma poezija. Ir siekis apie ją prašnekti jau nebe į užmarštį besitraukiančiu rašikliu, bet tik monotonišku klaviatūros bildesiu. Todėl norėčiau šiuos neilgus pamąstymus pavadinti vienos knygos istorija. Pagalvokite, juk būna ir tokios vieno gyvenimo istorijos, memuarai arba net – įvairiausių skonių autobiografiniai flash-back‘ai. Jie pakankamai sėkmingai įgyvendinami kino filmuose ar marguose raštuose. Bet knygos istorija ypatinga tuo, kad tekstu ji gimsta iš savojo teksto. 

Jau keleri metai su manimi daug kur keliauja T. Tranströmerio poezijos tomelis. Kartais pamąstau, jog tai bene dažniausiai atsiverčiamas eilėraščių rinkinys, kurio aukštą kokybę (išmoningo vertimo, poligrafijos ir pan.) aš kaskart perkainoju. Šį rinkinį atsitiktinai aptikau viename sostinės senamiesčio knygyne, prie solidžių, bet nepagarbiai nupigintų leidinių. Tuomet situacija atrodė mažų mažiausiai įtartina: man pasisekė už nepalyginamai vertingesnį skaitymo malonumą sumokėti vos keletą litų. Išeinat iš knygyno, naujas pirkinys ir džiugino, ir liūdino. Džiugino, nes ne kasdien įmanoma užtikti šitokių staigmenų. Bet nerimą kėlė tai, kad skoningai atrodanti knyga, kaip meno kūrinys, yra šitaip nupiginta, galima sakyti – paniekinta. Juokinga, bet iš tikrųjų trumpam pasijutau kaip žmogus, dalyvavęs savotiškoje „gelbėjimo/išsipildymo akcijoje“, nes iš tos atstumtųjų lentynos galėjau išgelbėti bent vieną knygos gyvybę.

Nors aplankytoje spaudinių šventovėje, prie didelio lango, glaudėsi ir daugiau popierinių knygiško likimo atstovių, tądien visgi prisiartinau prie tos, turėjusios melsvus viršelius. Ir tai, kas slėpėsi po jais, mane vėliau daugybę kartų aplankė kaip atviro skaitymo metu nudiegiantis minčių ir vaizduotės praskaidrėjimas. Šito patyrimo nesisekė apibrėžti, nes skaityti T. Tranströmerio poeziją – tai dalyvauti tūkstančio šiaurietiškų atspalvių misterijoje, klausytis, iki menkiausio niuanso išgirsti, kaip virpa skliautuose išdrikusios, raibuliuojančios pašvaistės. Šalto kolorito eilėraščiai labiausiai tikdavo skaityti vakarais, kai lauke jau pakvipdavo tuo iki galo nenusakomu aromatu, kurį vadinu paprastai – žiemos kvapu.

Netrukus šį eilėraščių rinkinį pažymėjau kukliu, lakonišku rašalo įdagu: „Šviesus žodis rungiasi su visagale Amžinybe. Žmogaus kūrinys – su belaike Visata“. Toliau - vardas. Paliekamas dedikacinis įrašas artimam žmogui, ar tik ne jis knygoje yra paskyrimą rašančio asmens, jo patirto laiko ir istorijos iškalbi nuotrupa? Keisčiausia buvo tai, kad įrašydamas minėtą dedikaciją dar nebuvau perskaitęs visų melsvojo rinkinio eilėraščių. Nebuvau priartėjęs ir prie „Veidas prieš veidą“, cituotų to kūrinio eilučių. Tačiau būtent tąkart mudu su visata šoktelėjome „vienas prieš kitą“, suvokdami, kad atskleidėme dar vieną – atsitiktinumo – paslaptį. Nors turbūt šis staigus pašokimas buvo toks pat natūralus judesys, kaip ir kokio nors egzotiško drugelio sparnų plazdėjimas, kitame pasaulio krašte sukėlęs cunamio bangą. Teliko tik spėlioti: kas tai – trumpa, bet nepamirštama bendrystės paslaptis?

Tos minties nepaleidau, taip manau iki šiol. Nors šiandien melsvasis eilėraščių tomas gyvena mano namuose, tarp kitų branginamų knygų. Tačiau ne todėl, kad žmogus, kuriam įrašiau dedikaciją, būtų nenorėjęs priimti šios mažos dovanos. Knyga, dar prieš atsidurdama mano rankose, jau audė savo nepakeičiamos, tylios istorijos giją, kurios, deja, niekaip negalėjau nutraukti. O nedidelis knygos istorijos fragmentas buvau būtent aš. Tas, kuris iki šiol sklaido puslapius, likęs veidu prieš poezijos veidą. Sakoma, jog knygos išgyvena ir po savo šeimininko būties pabaigos. Bet ar įmanoma vadintis šeimininku to gležno, popierinio pavidalo, kuris ir pats tėra tik trapus sarkofagas nemirtingai poezijos šviesai išsaugoti? Šeimininku apsimesti tik todėl, jog suteikei nepatogų prieglobstį savo ankštoje bibliotekoje? Tegaliu džiaugtis tuo, kad į šiuos klausimus atsakau neigiamai. Literatūra sklinda į amžinybę bet kokiu atveju, netgi po mūsų.

Tačiau manuosius svarstymus staiga išsklaido už lango įsiplieskusios šviesos, vis drąsiau nutvieksdamos kūrybiškai nusiteikusį rudenį. Turbūt ir jis grįžta su savo pasakojimais, savo istorijomis ir legendomis. Todėl tikiuosi, jog vieną popietę ir jo atsiminimus trumpai užrašysiu.

Kulturpolis.lt

2010 09 20

10 arba Viražas: Saugantis poezijos apskritimas

Prieš keletą metų vienas „universitetinis“ pažįstamas iš Slovėnijos draugiškai pasiūlė per radiją pasiklausyti jo skaitomų eilių. Pamenu, tąkart susiieškojau tos radijo stoties programą ir reikiamu laiku spragtelėjau savo banginį transliuoklį. Bet po keliolikos minučių supratau, kad artėju prie nusivylimo (kur gi ta egzotiška-slovėniška poezija?). Iš radijo imtuvo plaukė sausi, monotoniški vedėjo ir poeto dialogai, pinami iš tokių nuolat girdimų, jau spalvas praradusių „kas darė įtaką“, „kada parašėte pirmąjį eilėraštį“ etc. Ši įžanga buvo tartum įprastinis laiptelis pasilypėjimui iki aukštesnių akordų. Vedėjas kaip įmanydamas siekė suminkštinti visų klausančiųjų ausis, paruošti ir mano klausos dirvą skambiam poezijos grūdui. Tačiau netrukus, po „mėgavimosi“ radijine nuobodulio estetika, K. ėmė skaityti savo kūrybą, kuriai antrino vertėjas. Suklusau [...]

Šioje vietoje galime numygti pauzės klavišą. Trumpai apie K. ir pažintį su juo. Šį poetą, bardą, vertėją sutikau šiandien jau a. a. „Suokalbyje“, būdamas, berods, pirmame studijų kurse. Tuomet menas netikėtose erdvėse buvo būtent alaus bokalų, arbatos puodelių stumdymas ir žongliravimas paskaitose pirmąkart išgirstais, tačiau tokiais magiškais literatūrologijos terminais. Na, kaip iš vieno anekdoto – neva „entelekto“ demonstravimas. Tokio meno paakintas, mūsų nedidelis būrelis atkasė įėjimą ir į „Suokalbį“ (o čia dar tas naivus, provincialus susižavėjimas aukštuoju bohemos gyvenimu...). Ten ir apsikeitėme pirmais pokalbiais su K., kuris mus sužavėjo savo puikiai vartojama lietuvių kalba bei neišsenkančiais pokštais.

[...] nes eilėraščiai nesikuklindami tuojau pat paėmė viršų prieš mano iki tol buvusį abejingumą. Ir tada išgirdau tą eilutę, kurios šiandien jau negalėčiau pacituoti nuosekliai. Mirtinai paprasta eilutė, iš tikrųjų... Tačiau jos išaustas įspūdis tebelaiko. Poetas skaitė apie žmogų, kuris rankose turi lazdą ir ja aplink save apsibrėžia apskritimą. Negalėjau patikėti, jog viskas yra taip paprasta.

„Stop“ mygtukas. Iš viso pluošto tą popietę išgirstų eilėraščių aš išsinešiau vienintelę atplaišą. Ar dabar galiu rašyti, kad toji eilutė, kaip į vandenį nusviestas margas akmuo, sukėlė manyje dvasinio dumblo ar kt. žmogiškųjų pojūčių sluoksnio susimaišymą? Panašu, jog taip, bet kaip visada tokių įspūdžių išrašymams pritrūksta kalbos priemonių. Tas vienas kristalizuotas K. eilėraščio vaizdinys po truputį liejosi į metaforos formą. Taip kadaise švino srovelė tekėjo į būsimos literos matricą, o spausdintas žodis buvo pakeliui į šviesą. Pagaliau iššifravau: juk žmogus, apsibrėžęs aplink save apskritimą – tai poetas. Ir visa žemė, kurią jis atsikovojo rėždamas magišką rato simbolį, yra ne kas kitas, o poezijos teritorija... Padrikos mintys liejosi iš sąmonės kanalų, todėl leidausi į tolimesnius mąstymus.

Apskritimas nuo seniausių laikų simbolizuoja žmogiškąją kūrybinę galią, ši geometrinė figūra neturi savo pradžios ir pabaigos. Poezijos žemė, ta begalinė terra incognita, yra būtent apskritimo uždarytame lauke. Poetas, rašydamas eilėraštį, tampa šios žemės atradimo liudininku. Lazda, kuria apskritimas brėžiamas erdvėje, taip pat yra kūrėjo galios įvaizdis. Tai jėgos, burto įnagis, galintis nuvyti nepageidaujamus tikrovės pasaulio šešėlius, nes poezija juos tiesiog išsunkia, pasiimdama tik reikiamą dalį realybės į save. Nesvarbu, apie kokią lazdą – šermukšninę, ąžuolinę ar kitą – savo eilėraštyje kalbėjo K. Šiam poetui pavyko itin koncentruotai įprasminti kūrybos veiksmą. O grįžtant prie šios pastraipos pradžios: kaip vis dėl to pradėti brėžti tą apskritimą, jei jis neturi pradinio taško?

Kuriantis žmogus kartais net to nenorėdamas kaktomuša susiduria su ypatingu saugumo jausmu (nepritarčiau, kad bet kuis menininkas aklai privalo būti maištu degantis fakelas). Kambario sienos suskliaudžia rašantįjį tarsi delnai ir sumažina realųjį pasaulį iki minimalių apimčių (galbūt kaip pusantro kambario, apie kurį yra kalbėjęs Josifas Brodskis). Tačiau saugu yra ne todėl, kad esi vizualiai ribotoje aplinkoje. Tikrasis saugumas randasi tik tuomet, kai tu traukiesi iš tos realybės nišos į erdvę ir laiką naikinančią poezijos realybę. K. lyrinis subjektas, skrupulingai brėžiantis aplinkui save tą tobulą apskritimą, yra žmogus, (ne)sąmoningai tolstantis nuo arba iš tikrovės. Kuo tobulesnę figūrą pavyks išgauti, tuo didesnė tikimybė visiškai atskirti tai kas tikra ir kas – fantazija. Tačiau poezija tikrai nėra vien tik griežtomis ribomis (forma ar turiniu) sukaustyta fantazija; ji yra būtis, kurioje patalpintajam (t. y. rašančiam) galioja visiškai kiti dėsniai. Galėčiau teigti, kad Tomas Sternsas Eliotas tartum ir užgriebė tos būties formulę, rašydamas tokias eilutes: „kalba be žodžio ir žodis be kalbos“. Todėl perfrazuojant būtų galima sakyti, jog poezijos apskritimo viduje mums įprasta kalba praranda savo žodžius, o žodis – tikrovės kalbą. 

Mygtukas „Rewind“. [...] Ir tada išgirdau tą eilutę, kurios šiandien jau negalėčiau pacituoti nuosekliai. Mirtinai paprasta eilutė, iš tikrųjų... Tačiau jos išaustas įspūdis tebelaiko. Ir jei kurią dieną vėl sutikčiau K., visų pirma pasidomėčiau jo poetine kūryba, nors konkrečiai – eilėraščio dalimi, kurią kontempliavau jau keletą metų. O galgi ir to kūrinio visovė galėtų atverti dar kitokių prasminių klodų, iki kurių tądien, klausydamas radijo, nesuspėjau prisikapstyti?

Man patinka klausimai, kuriuos užduoda poezija. Jie diskusijos įkarštyje kažką gali išvesti iš proto. Jie sugeba suburti bendraminčius ir sumodeliuoti nepaprastos atmosferos vakarą balkone. Tai klausimai, kurie ištarti ilgai blaškosi klausiančiojo orbitoje. Tačiau jie kūrėjui yra būtini, nes net ir nebyliai klausiant kažkodėl visada pasidaro saugiau.

Kulturpolis.lt

2010 09 28

9 arba Skaityta: Išpažinti negalima nuslėpti

Albert Camus „Krytis“, „Baltos lankos“, 2010 m.

Kas gali būti tikras, jog kurią nors savo gyvenimo dieną nepasiryš arba nebus išprovokuotas kraštutiniam atvirumui, kokiam apsisprendžia Žanas Batistas Klamansas, paskutiniojo Albero Kamiu (Albert Camus) romano „Krytis“ veikėjas? Ir nebūtinai tai turėtų įvykti sėdint įtartinos reputacijos knaipėj, įnikus į kadaginės vartojimą. Paskatinimų skaudžiai juokingai, žmogiškajai atverčiai gali būti pačių įvairiausių. „Krytyje“ mąslusis prancūzų rašytojas ir toliau be jokių tabu, tačiau skrupulingai bei intelektualiai preparuoja savo laiko, o drauge ir nūdienos žmogaus sielos audinius.

Klamansas apdairiai išsirenka tokį beveidį, pasyvų klausytoją, kurį pamažu įpainioja į savo porinamos istorijos tinklą. Panašu, kad pagrindiniam veikėjui visiškai nesvarbu, kas bus jo nuodėmklausys, nes visi šio „atgailaujančio teisėjo“ (taip prisistato pats pasakotojas) žodžiai jau kadaise pasverti bei susumuoti. Ir tik išoriškai jie atrodo dedikuojami vienam asmeniui, rodos, atsitiktiniam pašnekovui. Tačiau akivaizdu, jog Klamansas savo patirtį perduoda kiekvienam iš mūsų. Galbūt todėl po kiek laiko knygos puslapiuose pradedamas atpažinti ir visos XXI amžiaus žmonijos veidas. Ir jis išvagotas pačiais gražiausiais ir bjauriausiais randais.

Problemos, kurios užčiuopiamos „Krytyje“ yra tiesiog universalios. Jos sprendžiamos nuo neatmenamų laikų ir dar bus paliktos narplioti daugybei ateities kartų. Romano veikėjas – sudėtinga egoizmo, laisvės, arogancijos ir desperacijos karikatūra. Didelė sėkmė yra jo rankose, nes per kasdienybę šis žmogaus braunasi aršiai ir be jokių sąžinės priekaištų (Gyvenau taip, kaip liepė mano prigimtis, o juk visi žinom, kad tai ir yra laimė). Sarkazmas, kurio rimbu Klamansas plaka menkesnius ir pilkesnius už save, dominuoja visoje knygoje. Todėl kartais pasivaidena, kad romano personažas tartum kopijuoja Friedriko Nyčės antžmogį ir tuo be galo mėgaujasi. Tačiau toks antžmogis, kokiu dedasi Klamansas, yra keistai išsigimęs. Netgi peršasi klausimas, ar pats Nyčė nebūtų nusijuokęs iš savo sukurto modelio parodijos.

Romano herojus ragauja gyvenimo džiaugsmus ir yra beveik įsitikinęs savo tobulumu. Bet šis tobulumas ir pačiam Klamansui kartkartėmis atrodo kažkoks efemeriškas (plaukiau gyvenimo paviršiumi, gyvenau, taip sakant, žodžiuose, tik ne realybėj). Todėl nenuostabu, kad vieną sykį tas pats gyvenimas nedraugiškai pasišaipo iš pasipūtėlio advokato. A. Kamiu skausmingą žmogaus nuopolį stengiasi perteikti palaipsniui, sustodamas ant kiekvieno šio proceso laiptelio. Juokas, kurį Klamansas išgirsta ant tilto – grėsmingas gyvenimo juokas. Ir jeigu yra likimas, galima manyti, jog jis ne visuomet nori, kad jo išrinktiesiems taip sklandžiai sektųsi. Tobulas herojaus vaidmuo po truputį ima šlubuoti ir draugei sėkmei tenka apleisti jaukią sceną.

Kaip jau buvo minėta, Klamanasas „Krytyje“ vaizduojamas kaip didžios žmonijos dalies projekcija. Pagrindinis veikėjas yra surinktas iš įvairiaspalvių žmogiškosios egzistencijos nuotrupų. Tai pranašas ir „Elijas be mesijo, perimtas karštinės ir alkoholio“. Tai į margą drabužį įvilktas skausmingo veido Arlekinas, kurį būtis paprasčiausiai tampo už tvirtų virvelių. Klamansas suvokia, kad ši jo parengta išpažintis yra savotiška gynyba. Prieš ką? Tikriausiai prieš tokius pačius kaip ir jis pats. A. Kamiu rašo, jog romano veikėjas, skubėdamas teisti save, kartu siekia nuteisti kitus. Jis žaidžia su kreivu veidrodžiu, kuriame patalpino savo atvaizdą, bet paskui jį gali atsukti į bet kurį iš mūsų. Klamansui beliko tik išsikalbėti, nes nutylėti visa tai, ką sukūrė jo dvylipumas, yra nepaprastai sunku.

„Krytis“ demonstruoja A. Kamiu, kaip rašytojo, brandą. Autorius tarsi pratęsia kitų savo opusų temas, pvz. užkabina ir anksčiau rutuliotą savižudybės temą. Šis savitu monologo principu parašytas romanas yra aitriai malonus prieskonis kiekvienam šio prancūzų rašytojo gerbėjui. Na, ir žinoma tiems, kurie dar negalvoja, jog šių laikų žmogui apibūdinti tinkamiausia viena frazė: jis ištvirkavo ir skaitė laikraščius.

http://www.miestoiq.lt/2010/10/ispazinti-negalima-nuslepti/ 

2010 10 25

8 arba Skaityta: Iš slenkančio Vilniaus

Literatūrinės Vilniaus slinktys 2011. Jaunųjų poetų, prozininkų ir fotografų kūrybos almanachas. Sudarė Aivaras Veiknys. V.: Naujoji Romuva, 2011. 156 p.

Ar galimas toks apibūdinimas kaip „almanacho debiutas“? Tikriausiai taip. Naują kūrybinį reiškinį, literatūrinį įvykį ar konkretaus autoriaus atėjimą – garsesnį ar tylesnį – visuomet statome ant pradinės pakopos. Be abejo, tikslaus šitokių pakopų skaičiaus niekas nežino, nes specifinė hierarchija yra paslaptinga tiek skaitytojui, tiek kritikui. Tačiau ji yra ir jos reikia paisyti. Žinoma, tas „reikia“ gali pasirodyti perdėm pretenzingas, bet visko nutinka, nes literatūra, žinia, yra slanki, slenkanti, procesai jos viduje – patys netikėčiausi.

Kažkada ant pirmojo laiptelio atsidūrė ir „Poezijos pavasario“, ir „Poetinio Druskininkų rudens“ almanachai, kurie šiandien yra bene solidžiausi įvairiapusių (taip pat ir įvairiakalbių) literatūrinių tekstų telkiniai. Minėtos sutelktinės pamažu tapo reprezentacinės, vienijančios margaspalvį būrį kūrėjų. Na, o gana ankstoką šiųmetį pavasarį su būsimais skaitytojais pasisveikino almanachas „Literatūrinės Vilniaus slinktys 2011“. Šio leidinio sudarytojas ir vienas iš iniciatorių – poetas Aivaras Veiknys.

Jeigu galime kalbėti apie almanacho kaip naujo subjekto debiutą, tai tą būtų sunku pasakyti apie autorius, kurių kūryba šiame leidinyje publikuojama. Čia surinkti ne debiutai. Žvelgdami į almanacho turinį, dauguma atpažins ankštesniuose ar erdvesniuose literatūriniuose poligonuose jau įsitvirtinusių kūrėjų pavardes. Tai įdomu jau vien dėl to, kad viena pagrindinių almanacho koncepcijų – sutelkti būtent jaunųjų poetų, prozininkų ir fotografų darbus. O štai šių jaunųjų kūrybos sklaidos diapazonas – atskira kalba. Vieni jų jau yra publikavę nemenkus savo eilių pluoštus tiek Lietuvos kultūrinėje spaudoje, tiek minėtuose didesniuose almanachuose. Kiti – ganėtinai produktyvūs poetai, savo jaunumu palaistę ir užauginę ne vieną, o dvi ar daugiau knygų. Todėl toks almanacho „Literatūrinės Vilniaus slinktys 2011“ bruožas džiugina: visi savo patogiose nišose ar celėse, tačiau svarbu, kad po vienu knyginiu stogu. Arba dar kitaip – po erdviu, freskomis ištapytu Vilniaus skliautu. Persimetantys keletu žodžių, dedikacijų, o kartais – ir aktyviau komunikuojantys tarpusavy tekstais. „Mindaugai tavo apuokas / bus miręs ir / sunku bus pamėgdžioti / jo graudų ūbavimą“, – konstatuoja Aidas Marčėnas poeto Mindaugo Nastaravičiaus eilėraščio epigrafe (p. 77). A. Veiknio lyrinis subjektas beveik užpustytas „knygomis Aido, Stankevičiaus, Prusto“ (p. 147). Taip akcentuojama autentiška skaitymo patirtis ir tartum užmezgamas literatūrinis dialogas, kurio vedamas „kartą pabandai / ir pats ką nors reikšmingo parašyti“ (p. 148). Drąsus gali pasirodyti prozininko Aurimo Novikovo pasirinkimas į savo tekstą „Pėdos ant drėgno akmens. Ray“ (p. 101) perkelti vaidybinio filmo apie muzikantą Rayų Charlesą siužetinį vingį. Autorius elgiasi garbingai ir neslepia pasiskolinęs motyvą. Kaip tik priešingai: A. Novikovas prikaišioja intertekstinių nuorodų ir pateikia savo prozinę versiją.

Nesunku nuspėti, kad almanacho tekstuose vyrauja Vilniaus įvaizdis, kuris keisčiausiais rakursais pateikiamas skirtingų autorių. Anot almanacho sudarytojo, Vilniuje „prasideda visos slinktys: istorinės, geografinės, filosofinės, kultūrinės, dvasinės“. Pridurčiau: taip pat ir bendravimo. Slinkimo procesas prasideda nuo noro pažinti savąją sostinę, ją ištirti ir prakalbinti. Tai siekis įeiliuoti, įrašyti, fotografijos technika įvaizdinti savo patirtą miestą. Poetai, prozininkai ir fotografai tampa archetipiniais odisėjais ir leidžiasi į nepažinią kelionę po senąjį daugiakultūrį Vilnių. Piligriminės išvykos veda prie mistiškų, legendinių miesto ištakų, kurios pažymimos vandens simbolika (Vainius Bakas: „Mažasis Vilniaus Gangas / teka toliau“, p. 11). Tačiau miestas gali būti nužymėtas ir kaip grėsmės, atgrasumo ir mirties epicentras (Vytauto Stankaus eil. „Miestui“, p. 124), tapti visiškos monotonijos, splino ir juodos nevilties pritvinkusia erdve (Antano Šimkaus eil. „Šiandien“, p. 127, „Kai nėra ką veikti…“, p. 128). Vilnius netikėtai virsta vieta, kurioje gali save įkurdinti tūkstančiuose vienos plokštumos taškų (Dovilė Kuzminskaitė: „Nebijok, mano mielas. Čia tik vakaras. Vilnius. Žibintai. Europa čia. Akropolis. Forum Palace ir Cinemas“, p. 61). Netgi esant atstumo perspektyvai, gimtajame mieste įgyta patirtis darniai sugula į „Vilnialaiškį“ (Ramunė Brundzaitė). Kūrėjas ir miestas dažnai suvokiami kaip vienis, nedaloma figūra. Almanache jungiasi vaizdas ir tekstas, jame publikuojamos trijų jaunų fotografių – Ievos Gudmonaitės, Kristinos Aleknaitės ir Viktorijos Vosyliūtės – nuotraukos. Šiose fotografijose – į vaizdinius fragmentus subyrėjusi sostinė. Iš šių nuotrupų žvelgia atpažįstamas ir drauge paslėptas Vilnius, buities detalių mozaika ir žmonės.

Skaitytojas tikrai atkreips dėmesį, kad Vilnius – vyraujanti almanacho tema. Tai susiklostė gana natūraliai ir yra savotiškas 2008 metais išleistos poezijos rinktinės „Iš Vilniaus į Vilnių“ tęsinys. Pastarojoje knygoje įgyvendinta kita programa: laikotarpis nuo pirmo iki paskutinio publikuojamo teksto apima pusę amžiaus. Kokius tekstus norėtų publikuoti almanache „Literatūrinės Vilniaus slinktys 2011“, galėjo pasirinkti patys autoriai, nes griežtų atrankos reikalavimų nebuvo. Taigi nenustebkite šiame leidinyje aptikę eilėraščių ar prozos kūrinių, kurie jau buvo publikuoti kultūrinėje periodikoje ar knygose. Ir dar. Almanachas buvo sudarytas ir parengtas spaudai per itin trumpą laiką, todėl jam pritrūko vientisumo. Pasirinktas elementarus, abėcėlinis autorių išdėstymas. Kita vertus, galbūt šis principas yra vienas iš neutralesnių, nes mažiau ir daugiau patyrę kūrėjai, vienų ar kitų nišų atstovai neatskiriami, neatribojami vienas nuo kito, o gali publikuotis greta.

Prieš rašydamas šį tekstą, internete pamėginau paieškoti almanachui „Literatūrinės Vilniaus slinktys 2011“ skirtų recenzijų. Nieko neužtikau. Jau ir seniau atkreipiau dėmesį, kad tokios sutelktinės, kad ir rimčiausios PP ar PDR, pristatomos tik literatūriniuose vakaruose. Apie jas skambiai pašnekama, jomis pasidžiaugiama arba dėl jų paliūdima. Na, toks ritualas įprastas per bet kokių knygų pristatymus. Tačiau vis rečiau pasirodo apžvalgų, kurios bent minimaliai pristatytų almanachus. Nors, be abejo, numanau, kad rašant apie almanachą, kuris neturi vienijančio aspekto (koncepcijos), turėtų būtų sunkiau aprėpti visų autorių tekstus, jų esminius bruožus etc. Visgi „Literatūrinėse Vilniaus slinktyse 2011“ gana tvirtai jaučiami bendravimo ir tematikos saitai. Žinoma, kiekvienam autoriui dėmesio nepavyko skirti, bet atskleisti ir įrodyti tam tikrą jų visų bendrystę buvo galima pasitelkus ir keletą citatų ar tekstų fragmentų. Šiuo atžvilgiu tai yra MIESTAS. Galiu teigti, kad almanache bendrystė sėkmingai ir sklandžiai užsimezgė. Todėl turiu vilties, kad kūrybiškas slinkimas tik prasidėjo. Nors ir slenkama neskubriai, lyg ta Domanto Razausko „sraigė į Fudzijamą“ (p. 115), tačiau reikiama kryptimi.

Šiaurės Atėnai, 2011 m. liepos 15 d.

7 arba Šiandieniai skaitymai

Bruno K. Öijer

Eilėraščiai iš knygos Kol nuodai veikia

http://www.tekstai.lt/buvo/versti/kolnuoda.htm

Praėjusią savaitę savotiška įvykių grandinė leido pažinti šio švedų poeto kūrybos fragmentų.

Skaitau antrąsyk. Asketiška eilėraščių forma, magiški pakartojimai, siurrealistinių vaizdinių gausa. O svarbiausia - jausmo aštrumas.

Rekomenduoju paskaityti tekstai.lt patalpintą publikaciją, o taip pat ir leidyklos "Apostrofa" išleistą rinkinį Kol nuodai veikia.

6 arba Šiandieniniai skaitymai

Tęsiant kalbą apie M. Kunderos Nepakeliamą būties lengvybę.

Turiu prisipažinti, kad nuo skyriaus apie Kareniną knygos vertė persimainė. Jautriai užrašyta, manau, jog to pakanka sąžiningam reziumė. Kūrinio pabaiga irgi gražiai neišbaigta. Pasirodo, keliolika puslapių gali reabilituoti visą veikalą. Malonu tai žinoti.

Šiandien ėmiausi Nemirtingumo.

5 arba Skaityta: Geltonoji vienatvė

Julio Llamazares „Geltonas lietus“. Iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė. – Vilnius: Alma littera, 2006, 160 p.

Vakar taip staiga nutrūko (tikiuosi, jog tik trumpam) mano pirmasis literatūrinis pasikalbėjimas su ispanų rašytoju Chulijumi Liamasaresu (Julio Llamazares). Perskaičiau ir įkvėptai užverčiau labai rudenišką knygą, kuri savo pasakojimu į skaitančiojo vidines erdves įnešė mistiško baugulio ir tylios, slepiamos, bet neišvengiamos rezignacijos patirtį. Manau, kad tai vis dėl to paslaptingo rudens, kuris anksčiau ar vėliau tykiai apsigyvena žmogaus esybėje ir galiausiai užsitęsia visus likusius metus, net nepriklausomai nuo besikeičiančios – gimstančios ir senstančios – gamtos diktato. Mes galime tarti: žmogiškosios būtybės gyvenimo ruduo. Arba paskutinis žengtelėjimas į egzistencinės žiemos teritoriją. Arba – vienatvė, kuri nesibaigia net ir susitikus su mirtimi.

Magiškojo realizmo dvelksmas iš geltonos knygos sklinda labai subtilių dažnių bangavimais. Mane nuoširdžiai stebina kai kuri rašytojų meistriškumas nukirpti tą veik permatomą giją, nusidriekiačią tarp realybės ir visiškos išmonės. Kita vertus, kas Ch. Liamasareso romane yra išmonė? Tai, jog gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai susikerta, kaip tos keistosios, loginės Veno diagramos? Tikiu, kad tik gili intuicija padėjo autoriui sukurti tokį kūrinio personažą, kurio vardas, beje, paminimas tik pačiuose paskutiniuose puslapiuose.

„Geltono lietaus“ veikėjas – žmogus, gravituojantis tarp atskalūniško gyvenimo ir gyvenimo po mirties. Šešėliai, kuriuos griūvančiame Ainielės miestelyje regi senasis Andresas – tikrovės tvirtumą sugriaunančių, karštligiškų kliedesių rezultatas. Tačiau Andresui šis mažas kalnų miestas-vaiduoklis vis gi yra gyvas, apgyvendintas. Tai gyventojai, kurių gyvenimas nutrūko tragiškai, toėl jų sielos niekaip negali išeiti iš Ainielės. Vyriškį stebi savižudė žmona, sudegusio dvaro šeimininkė, apsigimęs berniukas, kurį nukankino tėvai. Galiausiai – motina, su kurios draugija paskutinysis gyventojas pamažu turi susitaikyti. Išsklidusius kitos būties pavidalus į Andreso kasdienybę prišaukia neįveikiama vienatvė, taip pat pastangos bet kokia kaina suturėti laiką, kuris ir taip beveik sunaikino Ainielę. Gyvieji kadais išsikraustė iš miestelio, bet išgyveno prisiminimai apie juos. Nyksmo ženklai pasirodo išlikusiuose daiktuose, kimba į Andreso sąmonę kaip aštrūs įrodymai, jog tik jis tebėra vienintelis, nusinešiantis vienišosios Ainielės paslaptis į kapo duobę. Knygos personažas egzistuoja viename dideliame sapne, iš kurio jau nebeįmanoma nubusti. O tokiame sapne jau nebelieka mirties ženklų: esi čia, esi ten, bet kurioje pusėje įsiplieskia motinos užkurta krosnis?..

Geltonoji vienatvė ir vos sutramdomas siaubas lėtai plūsta į Andreso vidų. Ir aš pats mėginu įsivaizduoti tą momentą, kai nebesugebu nukirsti jungties, kuri nakties metu mane susieja su sodriais košmarais. Jungties, kurią man duoda gyvenimas, tą pačią sekundę surakindamas su tolimu mirties sapnu. Jį privalo susapnuoti ir Ainielėje likęs Andresas. Tik taip galima nusimesti tą nereikalingą balastą, trukdanti keliauti tarp šiapus ir anapus. Romano puslapiai tampa keistos, kiaurai peržvelgiamos tamsos pripildytais užkaboriais, kuriuos nesąmoningai norisi išnaršyti, sugerti baugias jų slepiamybes. Pamažu Ainielė tampa vis aiškesne vienišumo ir apleisties metafora, o geltono lietaus motyvas bėga knygos lapais kaip lakus užmaršties simbolis. Realus miestelis ir nemažiau tikroviški įvykiai blausiai ima švytėti, kuomet yra panardinami į Ch. Liamasareso pasakojimą.

Melancholiška romano nuotaika ir mįslingumas išlaikomi iki pat pabaigos eilučių. Nežinia, ar tai gyvo žmogaus, ar mirusiojo pasakojimas. Skausminga Andreso išpažintis liejasi neskubriu srautu, vis užsikabindama ir paglamonėdama kiekvieną mirštančio pasaulio detalę. Griūvėsiuose galiausiai pasilieka neišsakyti žodžiai ir nutrūkę gyvenimai. Ainielę apkloja tamsa ir tik tie, kurie galop atkeliavo į miestelį surasti paskutiniojo gyventojo, tyliai ištaria: „Tegu naktis grįžta į naktį”. Ir naktis traukiasi vienodai. Tiek į mūsų, tiek ir į jų pasaulius.

Bernardinai.lt (2010 11 09)

4 arba Skaityta: Kelionė į metamorfozių miestą

Romas Daugirdas. TATUIRUOTĖS ANT VEIDRODŽIŲ. – Vilnius: Naujoji Romuva, 2009. – 253 p.

        Rodos, tiek nedaug laiko nutekėjo nuo tada, kai sklaidžiau Romo Daugirdo eilėraščių rinkinį „Suklijuotos gegutės“, kurio pasirodymu rūpinosi kultūros smogikų leidykla „Kitos knygos“, vis dar neprarandanti literatūriškai kertančios jėgos. Tuomet ir kultūrologas Vytautas Rubavičius išsitarė, jog R. Daugirdas pastaruoju metu yra užvaldytas ryškaus kūrybinio pakilimo. Dabar šis pasakymas atrodo aiškiaregiškas, nes šiandien poetinių abstrakcijų piešimu ir metaforiniais sprogdinimais užsiimančio meistro poezijos knygų sąrašas pasipildė dar viena, solidžiausia eilėraščių rinktine „Tatuiruotės ant veidrodžių“. Knyga, kurioje pateikiami jau seniau sudaryti „metafiziniai / kryžiažodžiai“ (p. 137), o tai, kas neįmanoma, vėl tiesiog „konvulsyviai / prisiverčia atsitikti“ (p. 49).

       Bet kuriam autoriui rinktinės sudarymas yra reikšmingas apmąstymo periodas. Užnugaryje – patys margiausi kūrybinės medžiagos pluoštai: reikia atsigręžti, susikaupti, sukurti individualią kūrinių atrankos sistemą. R. Daugirdas eilėraščių iš pirmųjų šešių knygų pateikia visai negausiai, tačiau iš rinkinių „Laisvas kritimas“ (2007) ir „Suklijuotos gegutės“ (2008) – jau nemenką šūsnį. Galima spręsti, kad šių dviejų rinkinių išskyrimas yra ir savita poezijos knygos sudarymo logika (ar programa), kurią pasirinko poetas. „Tatuiruočių ant veidrodžių“ pradžią žymi pirmasis rinkinys „Pastabos paraštėse“ (1981). Toliau rinktinės struktūra išlieka itin paprasta: skyriai įgijo išleistų rinkinių pavadinimus ir išsidėstė chronologiškai. Paskutinis, devintas, knygos skyrius tai pat įvardytas be ceremonijų – „Ir naujausi“. Lakoniškas, kuklus variantas.

       Reikėtų paminėti, jog jau nemažai prirašyta, prisamprotauta apie radikalią, avangardišką bei neiššifruojamą R. Daugirdo poetiką. Nepasiginčysi: literatūroje poetas – drąsus eksperimentatorius. Visi tartum susitarę siekia išpranašauti autoriaus kūrybai kokį nors naujovišką -izmą, bet iki šiol to padaryti vis nepavyksta. Šio kūrėjo poezija nuolat guldoma į skaitytojų ir vertintojų Prokrusto lovą, tačiau joje niekaip neišsitenka, nes mūsų jutimų „pasaulis yra jaukus ir nuspėjamas“ (p. 153). Priešingai, nei kuriamas R. Daugirdo. Vieniems poeto eilėraščiai galbūt yra meditaciniai (internetinio komentaro parafrazė), kitiems – nardymas po nesuvokiamo gilumo vandenis taip ir nesušlampant. Tačiau reziumė akivaizdi – radikalusis R. Daugirdas yra pastebimas ir skaitomas. Manyčiau, kad poetas tai puikiai suvokia. Jo žodžiais tariant, eilėraščių rinktinės sudarymas virto kelione į miestą, kuriame ilgai nebuvota: čia „laiko tėkmę / stabdo poetas / ir netyčia suardo / barako simetriją“ („Poetas laike“, p. 72). Toks ardymo procesas (pritaikyčiau jam eilėraščio pavadinimą – „Dar viena meno prasmė“, p. 189) aktyviai veikia beveik visus poeto kūrinius. Kaip ir tikrovės pasaulio detalių sulydymo vyksmas, kuris simptomiškai pasirodo nuo pat pirmųjų R. Daugirdo rinkinių: „Sulydys prieštaravimus / vinis ir prostitutė / tačiau dangus / išliks tiktai gražus“ („Poezijos reikšmė“, p. 56); „Įauga bėgantis į stovintį / tarsi akmuo į burną ateities („Raida“, p. 167). Akivaizdu, jog tokie lydiniai, kuriuos iš vienos vietos į kitą turi pernešti ryžtingai nusiteikęs skaitytojas, išeina masyvūs (kad ir eilėraščiai, esantys rinkinyje „Laisvas kritimas“), todėl ir sunkiau pakeliami. Poetui pasaulis egzistuoja ir turi svorį tik tada, kai yra be perstojo konstruojamas ir (ar) dekonstruojamas, „kai lūpom / liečiasi chaosas ir darna“ (p. 150). Nuolat keičiamos realybės daiktų ar reiškinių, juos įvardijančių sąvokų pozicijos („ir asfaltas transformuosis į kažkelintąjį dangų“ (p. 134). R. Daugirdas išreiškia savo kūrybos koncepciją manifestišku teiginiu, jog „empirija yra tik dekoracija ar fonas ritualinei pozų kaitai“ (eseistinis tekstas „Aklavietės palaima“, p. 156). Gausybė tikrovės detalių ir formų yra vien tik birūs pavidalai, tirštai dengiantys kito buvimą. Sustabarėjusių kalbos skeletų laužymas ir naikinimas tampa šansu patekti į racionalumui nepavaldžias teritorijas, kur įsigali nepaklusni formulė „tebūnie kaip nėra / kaip nebus nes nebuvo“ (p. 58). Skaitytojas turi įsisąmoninti: kuo daugiau realybės apnašų pasiseks nugramdyti, tuo daugiau atsiras tikimybių prasiskverbti į poeto regimą vizijų miestą.

       R. Daugirdo poezijai tinka koliažo, abstrakčios kompozicijos, apibūdinimas. Kiekvienas eilėraštis yra painių, dažnai alogiškų metaforų lipdinys. Vidinės kūrinių prasmės atrodo slidžios ir niekaip nesupinamos, vietoj įprasto, neįtempto lyrinio kalbėjimo pasiglemžia staiga užgriūvanti lingvistinė nuošliauža. Apgalvotu poetiniu žodžiu R. Daugirdas sutveria (ir atveria) keistą ir miražinį, manau, virtualiems principams paklūstantį pasaulį, kuris „neįvyksta / jis tarsi karvė atrajoja laiko gabalus / ir jais apsivelia“ („Tapsmas“, p. 174). Panašu, kad pasaulis yra pats sau rezultatas, tačiau kaip jis gali neįvykti, bet kartu atrajoti tuos „laiko gabalus“? Tai ir yra šio poeto metaforų spąstai, kurių rinktinėje gausu. Pats autorius sakosi esąs nusivylęs psichologija, „ištikima sveiko proto tarnaite“, todėl ir pasitelkęs kūryboje „metafizinius žaidimus“ (p. 154). Galima klausti: ar šie metafiziniai žaidimai – rašymo proceso metu atsirandantis pramogos ieškojimas, ar sąmoningas siekis susukti smegenis prie tokių galvosūkių nepratusiems skaitytojams? Skaitai R. Daugirdo eilėraščius, regi paprastus, kad ir kasdien sutinkamus žodžius, tačiau vargiai gali pajausti, kur veda jų pynė... Bet galbūt čia ir visas įdomumas? Anot teoretiko P. Ricoeuro, metafora dažniausiai pasirodo esanti ne mįslė, o mįslės įminimas. Nebijojimas narplioti sudėtingus poeto metaforų rezginius kaip tik ir turėtų kreipti „vis tolyn nuo slėptuvės senų užmirštų anekdotų <…> vis artyn kažko neatšaukiamo“ (p. 129). Skaitant R. Daugirdo poeziją derėtų atmesti visus įmanomus tikrovės dėsnius, išankstinius nusistatymus ir literatūrines dogmas, vadinasi, atsisakyti ir sveiko proto tarnaitės paslaugų. Tada ir lengva sau pripažinti: „jeigu lyja / vadinasi sninga“ („Patikslinimas“, p. 214).

       Kai prieš akis turi R. Daugirdo kūrybos visumą, įmanoma suvokti, kaip eilėraščiai (taip pat ir svarbus, programinis tekstas „Aklavietės palaima“) atskleidžia šio lietuvių poeto mąstymą apie meną ir jo reikšmę. Panašu, jog autorius, nuo pat pirmojo rinkinio kuriantis itin savitą poeziją, turi gana originalių idėjų minėta tema. R. Daugirdas akcentuoja, jog „savo pastabumo užhipnotizuoti europiečiai surišo pasaulį mazgais <...>, nuslydo daiktų bei racionalių figūrų paviršiumi“ (p. 152). Vėlgi nesunku nuspėti, kad poetas kategoriškai priešinasi pasaulio modeliui, sukurtam remiantis logikos ir priežastingumo pagrindais. Niekas neišsprendžiama Vakarų tradicijos pasiūlytais „kodėl“ ir „kas“, kurie virto tiesiog skambiais „europietiškais keiksmažodžiais“ (p. 155). Daugiau tvirtumo tokiems filosofiniams R. Daugirdo svarstymams teikia ir rėmimasis autoritetu: cituojamas Blaise‘as Pascalis („pažindamas žmogus nesusiliečia su pasauliu“). Galbūt reikėtų patikslinti, kad toks žmogus visų pirma priklauso menininko, kuriančios sąmonės tipui. Meno sferai (lyg tarp kitko išsitariama apie suvešėjusį mazochizmą) priklausantys asmenys vykdo tam tikrą „neiššifruotą pareigą“ (p. 172). Anot poeto, jie yra savotiški revoliucijos šaukliai, tačiau kartu – ir „beviltiškai sugadinti žmonės“ (p. 155). Toks R. Daugirdo požiūris nuožmiai skaldo postamentą, ant kurio patogiai įsitaisęs idealusis, aukštybėse vis dar mėgstantis paplasnoti menininkas.

       Tie, kurie nuolat keliauja šio poeto kūrybiniais vingiais ir nesibaimina netikėtai patekti į gūdžią, metafizinę aklavietę, labiausiai turėtų susidomėti naujausiais R. Daugirdo eilėraščiais paskutiniame rinktinės skyriuje „Ir naujausi“. Tačiau ypatingų naujovių čia neaptinku, nes jau pirmasis eilėraštis „Saulėlydis“ pranašauja, kad vėl laukia, šįkart „didžiosiom raidėm / parašytos abstrakcijos“ (p. 232). Poetas, kaip ir anksčiau, tarytum tyčia nebando kurti siužetiško eilėraščio modelio, nors kažkoks pastarojo siūlas savaime ir driekiasi per kūrinius. Visgi dažniausiai situacija atrodo tipiškai „daugirdiška“: eilėraštis pripildytas tirštų, iš pirmo žvilgsnio nesisiejančių, nelogiškų vaizdinių ir vyksmo: „Bepročiais išdabintos / tolumos / paskatins išvažiuoti / triračiais / ir vietoj sutaupyto kuro / išgerti litrą kvepalų“ („Akcija“, p. 238). Apgalvotai rašoma kitaip, anot V. Rubavičiaus, jaučiamas nepakantumas poetinėms klišėms, požiūrių štampams. Primityviau žvelgiant panašu, jog ir naujuose posmuose tas pats – besaikis įmantrumas. Kaip tuomet įmanoma apibūdinti kokią nors šios poezijos estetiką (irgi ne kartą keltas klausimas)? Manyčiau, kad svarbiausias, pavadinkime, estetinis R. Daugirdo ei-lėraščių bruožas yra niekada nenutrūkstanti, iš niekur prasidedanti ir į niekur vykstanti dinamika, kaip tik tai, kas buvo įvardyta konstravimo/ dekonstravimo principu. Galbūt keista, bet eilinis eilėraštis gražus dėl žodžių pavartojimo, skambesio („Veiksmažodžių buldozeriai / nustums į upę / viską kas išsemta / ir pagal pažymą / gipsinio angelo / įkalins arkoj / girgždančios vaivorykštės“ („Labdara“, p. 248). Ypač kai įtempi vaizduotę ir pabandai nusipiešti tokį fantastinį vaizdą. Tai ryškiausias (kaip ir ankstesniuose rinkiniuose) naujų poeto kūrinių bruožas. R. Daugirdas sakosi, jog „parduoda priežastį / ir pradžią“ (p. 251) ir tikriausiai nuoširdžiai tiki, kad tuo galėtų sudominti.

       Kad ir kaip būtų, į intelektualią grįžimo išvyką kviečiamas ir skaitytojas, kurį poetas mėgina sudominti tam tikru metamorfozės spektakliu: kaip „kitas“ virsta dabartiniu „aš“. R. Daugirdas siekia kuo nuosekliau pristatyti savo poezijos kitimo kelią, poetinių bruožų spektrą. Tai yra dar viena iš R. Daugirdo eilėraščių rinktinės programų, įdomus, parodomasis numeris, labai reikšmingas ir pačiam autoriui: „Nebėra pastatų, kuriuos vis matydavau naktimis, o išlikusiųjų griaučiai skęsta semantinio neapibrėžtumo rūke“ (pirmojo viršelio priešlapis). Įvairiausi neapibrėžti ornamentai liejasi tamsiuose kalbos veidrodžiuose, virsdami eilėraščiais-tatuiruotėmis, o skaitytojas stengiasi perprasti, „nuo ko / atsistumti / nes tikėjimas / tarsi liga – / sugrąžina nerasti“ („Paslaptis“, p. 245). Dėl tokios priežasties poeto eilėraščių paliekamas įspūdis turbūt nesumaišomas su kitų autorių kūriniais. Kiekvienas R. Daugirdo poezijos fragmentas gali pasirodyti lyg magiškasis Jorge’o Luiso Borgeso Alefas, aprėpiantis begalinių aibių simbolius, nelengvai perprantamą, subtilų pasaulį, o sudėtingos metaforos ir virš realybės išsviedžiantys eilėraščiai – nebūtinai priešiški ir atstumiantys. Gerai, jog R. Daugirdas planingai kuria tvirtus klijus skystėjančioms nūdienos skaitytojų smegenims, rikiuoja juos „tarp smūgio ir paglostymo“ (p. 43), „nei šiapus nei anapus“ (p. 12). Tuo ir įdomi ši neįprasta, skaitymo atrakcijų negailinti kelionė.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis "Metai", 2009 m. Nr. 11 (lapkritis)

 

3 arba Šiandieniniai skaitymai

Čia paliksiu tik lakoniškus įrašus apie šiuo metu skaitomas knygas. Galvojau pasitelkti banaliąją dešimtbalę sistemą ir taip pateikti savo vertinimą. Tačiau manau, kad tokie skaičiavimai nelabai tiktų. Nes ką toks įvertinimas skelbtų? Galų gale čia ne rašyk.lt ir kuolinti ar penketukinti skaitomus tekstus būtų ganėtinai žema. Facebook'o "like" irgi nepasitelksiu. Taigi:

Darbe vasaros metu yra neblogos skaitymo sąlygos. Jau kurį laiką norėjau perskaityti kažką iš pirmųjų Kurto Voneguto romanų. Tai buvo Titano sirenos. Išvados: graudžiai juokinga fantastika - tik paviršius. Bet juk ir pats K. V. stebėjosi, jog rašydamas apie rimtus dalykus priverčia skaitytojus juoktis. Man tai pasirodė skalsus ir įvariomis juoko atmainomis saikingai pagardintas kūrinys. Net fantasmagorija, net absurdas gali būti saikingai sudozuoti. Ir K. Vonegutui tai pavyko. Šio autoriaus romanais dar neteko nusivilti. Tad mielai užsikabinčiau Malačį ant savo mašinos veidrodėlio.

Gerai, kas toliau? Milanas Kundera ir jo Nepakeliama būties lengvybė. Netoli pabaiga ir tikrai džiaugiuosi. Tikėjausi kažko kito. Bet čia taip ir būna. Kito... Drąsus romanas, turintis gelmę, bet skaitydamas vis įsivaizduoju ne save su šia knyga rankose, o kokią intelektualesnę moteriškę. Ji paliko koridoriuje krūvą kas mėnesį išleidžiamų meilės romanų. Ir prieš eidama pas meilužį, prigriebė Lengvybę. O aš turiu mintį vėliau imti Nemirtingumą.

2 arba Skaityta: Prabylančių formų knyga

Alis Balbierius. FORMŲ KNYGA. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – 96 p.

Pasiūlymas skaityti knygą apie formas – savitai įtartinas ir intriguojantis. Tai lyg vos įžvelgiama, sąmoninga (o gal priešingai?) provokacija: kaip įmanomas formos perskaitymas? Visgi skaitytojo rankose atsiduria tikrai ne monolitinė studija, tyrinėjanti architektūrą ir visą jos stilių arsenalą. Juolab tai nėra grįžimas prie seno mokyklinio vadovėlio, telkiančio esmines žinias apie geometriją, seniausią matematikos mokslo šaką, kuri tyrinėja erdvinių santykių problemą. „Formų knyga“ – naujausias, septintas poeto, eseisto ir fotografo Alio Balbieriaus eilėraščių rinkinys, pasirodęs po ketverių metų pertraukos. Prasminga būtų klausti, apie kokias formas ir turinius byloja ši poezijos knyga?

„Formų knygą“ galima pradėti skaityti jos dar neatsivertus. Knygos viršelyje vaizduojama vyno taurė, kurios pavidalas sudėliotas iš įvairių dydžių raidžių. Čia lyg ir nesunku išskaityti tam tikrą mini potekstę: apibrėžta forma „pažaboja“ siaučiantį, padriką, galbūt kažkada prasmę įgausiančių turinių svaigulingą chaosą. Žinoma, bet kaip sugulusios raidės neperduoda informacijos, tačiau išaiškėja, kokį svarbų vaidmenį atlieka pati forma. Ji suvaldo, sustyguoja, įprasmina ir išsaugo. A. Balbierius yra minėjęs, jog visą pasaulį galima pavadinti begaline permainų knyga, kurios puslapiuose žmonės tėra vaikščiojančios raidelės. Mąstoma, jog tos raidės yra nuolat pučiamos vėjo. Tačiau kartais ir blaškanti, griaunanti jėga gali sukurti išliekančių dalykų. Atrodo, jog visa „Formų knyga“ yra tartum iš eilėraščių supustyta kopa. Poetas ramiai susitaiko su vienos iš stichijų vitališkumu ir teigia, kad „nieko neradęs / džiaugiuosi – vėjo / gyvybė tarp pirštų“ (p. 6).

Rinkinys suskirstytas į šešias dalis, gausi eilėraščių formų įvairovė. Keli skyriai nužarstyti trumpais trieiliais, kurie savo maniera primena skambiuosius japonų haiku. Tačiau tai nėra išgryninti, taisyklingi haiku, nes A. Balbierius nesistengia laikytis griežto šios prozinės poezijos stiliaus (nesutampa eilučių skiemenų skaičius). Taigi pavaldumas įprastai formai šiuo atveju negalioja. Kita vertus, poetas subtiliai imituoja senosios japonų poezijos turinį: („Brolis, – ištars / vienišą akmenį / sutikęs vienuolis“ (eil. „Kelyje“), „Cikadų balsai / virš upės – kaip / debesų atspindžiai“ (p. 83), „Šviesoj gimęs / į šviesą išeina – / Budos keleivis“ (p. 51). Tokie poetiniai blyksniai turi intensyvumo, trumpieji eilėraščiai primena nerūpestingus brūkštelėjimus dažais ant šilko. Paulina Žemgulytė, recenzavusi A. Balbieriaus poezijos rinkinį „Strazdo anatomija“, teigia, jog poeto trieiliai pasižymi prasmės talpumu, yra taiklūs, įdomūs. Šį apibūdinimą iliustruoja subtilus eilėraštis „Kartais“, sukurtas... iš tylos, kurios motyvas šiame rinkinyje dažnas. Nemažiau poetas išsiskiria ir autentiškumu, platesnių kontekstų prisitraukimu, tokiuose trieiliuose varijuodamas ir kitas temas, pavyzdžiui, istorines, senosios kultūros (eil. „Trys eilutės iš topografijos istorijos“). Kartais priartėjama prie neseniai pasitraukusio laiko realijų, iškylančių stambiomis, tačiau visai negriozdiškomis detalėmis („senas hipis / drabužiais juodais / meldžias medinėj bažnyčioj“ (p. 87). Na o pastabesnis A. Balbieriaus poezijos skaitytojas susidurs ir su nedideliu kuriozu: aidėdamas per du skyrius (I ir IV) keliauja eilėraštis „Sekundžių lietus!..“ – lengvas, tarsi vėjo pagvelbtas trieilis.

Iš viso rinkinio labiausiai išsiskiria antras skyrius, kuriame poetas, nutoldamas nuo savo kontempliatyvių trieilių, tampa homo ludens, savotišku eilėraščių architektu. A. Balbierius modeliuoja grafiškus tekstus, kurie įgauna taisyklingą, vizualią formą. Tokių eilėraščių minėtame knygos skyriuje yra vienuolika. Čia galima aptikti dvimačius pavidalus, pavyzdžiui, koloną (eil. „Kolonos užkalbinimas“), smėlio laikrodį (eil. „Šiame laikrodyje“), arba iš raidžių „išlietą“ senovinę amforą. Poetas geba sumeistrauti ir gamtos objektus (eil. „Kaip ruduo burnoje“). Tai neįpareigojantis, smagus žaidimas (gal ir užsižaidimas?) formomis. Turbūt ne vienam skaitytojui tokie figūriniai eilėraščiai pasitarnauja ir kaip saikingos rinkinio „Formų knyga“ iliustracijos. Na, gal tik pasagos pavidalo eilėraštis skyriaus pabaigoje kiek išskydęs, ne itin vykęs. Turbūt todėl ir lyrinis subjektas apmaudžiai savęs klausia: „kas iš to kad radau“ (p. 27)? O gal tokia sudėvėta pasaga kaip tik neša laimę? Visgi A. Balbierius, projektuodamas savo eilėraščius-paveikslus, nepasirodo labai novatoriškas. Jau XVII–XVIII a. Lietuvos raštijoje buvo galima aptikti tokių „žaislinių“ eilių. Bene seniausias (1616 m.) žinomas pavyzdys galėtų būti neeiliuotas, triumfo arkos pavidalą įgijęs tekstas, išspausdintas Vilniaus akademijos panegiriniame leidinyje, dedikuotame Vilniaus vyskupui Eustachijui Valavičiui. Vėliau geometrines figūras imituojantys figūriniai tekstai atgimė moderniojoje literatūroje (E. Mieželaičio, J. Degutytės eilėraščiai). Šiomis dienomis tokių vizualių eilėraščių randama B. Januševičiaus kūryboje.

Įdomiai A. Balbierius elgiasi vienu atveju: eilėraščio pavadinimu (jeigu šis yra) tarsi pristatoma, kokia figūra bus nupiešta šį kartą. Ir tokiame kūrinyje surandi bent mažą, bet akivaizdžią nuorodą, kuri lenda į akis ir sufleruoja, jog šį kartą skaitai eilėraštį-paukštį arba eilėraštį-kardą. Gali pasirodyti, kad poetas tartum nepasitiki skaitytoju (o gal kartais nebus atpažinta, kas nupiešta?) ir skuba į pagalbą, norėdamas kuo išsamiau paaiškinti, kas šį kartą įsitaisė puslapyje. Pavyzdžiui, figūrinis eilėraštis, pavadintas „Kryžiai“. Kūrinio pavidalas – grakštus ir aiškus, čia tikrai vaizduojamas kryžius. Tačiau pačiame eilėraštyje būtinai užsimenama, kad „iš tiesų / kryžiai / yra kaip / ąžuolai / uosiai / jie kaip / medžiai / šaknijas / į žemę“ (p. 22). Ir tampa visiškai aišku, apie ką yra eilėraštis. Žinoma, įmanoma ir tai, jog poetas tyčia pasitelkia tokią teksto perskaitymo strategiją, bet tuomet nukenčia visai nepaviršutiniškas figūrinio eilėraščio turinys. Atrodo, kad skaitai, giliniesi, mėgini įsitraukti, o vis tiek prieš akis – tik stypsantys kryžiai...

„Formų knygoje“ yra užuominų, kurios leidžia suvokti A. Balbieriaus susidomėjimą tapybiškomis formomis, vizualinio efekto perteikimu. Poetas užsimena apie tapytoją P. Cézanne’ą, kubistus (eil. „Sulaukėjusio sodo kriaušė sprangi“), yra domėtasi olandų kilmės dailininko abstrakcionisto P. Mondriano geometrinėmis kompozicijomis, jo paveikslų serija medžio tema (eil. „Žiemos sodas“). Skaitant eilėraščius įvairiausi „laikinumo ornamentai“ ryškėja „tarytum Paulio Klee pieštuko piešinys“ (p. 26). Vis dėlto tai nėra vien nuogi dailės meno faktai, įterpti į eilėraščius. Poetas turi sukaupęs daug žinių, kurios padeda kurti įsimenamą, margą ir paveikų gamtos vaizdą. Tai viena plačiausių temų, gyvai trykštančių A. Balbieriaus poezijos rinkinyje. Anot P. Žemgulytės, poetas moka žvalgytis ne tik kaip poetas ar kaip fotografas. Jos manymu, A. Balbierius savo eilėraščiais įrodo, jog gali būti ir geru dailininku, peizažo tapytoju. Užtenka sugrįžti kad ir prie vieno iš trieilių: „Medžio šešėliai / baltuoja ant sniego – / juoda mėnesiena“ (p. 87). Miniatiūrinis, taupus eskizas, tačiau vykusiai perteiktas kontrasto principas. Pastabus žvilgsnis išskiria specifinį spalvų žaismą, todėl lyrinis subjektas išvysta, kaip „juodos žuvėdros tūpė ant baltų lizdų / geltonoj vidudienio saulėj“ (eil. „Ornitologija“). Poetas dosniai demonstruoja turimą žodinės tapybos pranašumą, į eilėraščius saikingai įlieja metaforiškų akvarelių (eil. „Dulksna virš arimų“). Peizažas visai neatrodo statiškas, ypač kai priešais „gamtovaizdis nušvinta tarsi apsinuogintų / dvi grakščios kalvos palei upę“ (p. 38). Kai kurie įvaizdžiai parodo visą savo spontaniškumą, jie veržte veržiasi iš formos karkaso (eil. „Ir muzika tėra tik laikas...“). Gamta turi intensyviausius gajumo ir nykimo laikus, kai „vaisių nokimas beprotiškas / kaip ir žiedų pražydėjimas / kaip žiedlapio skrydis į žemę“ (p. 34). Poetas yra išsitaręs, jog visa yra tarp savęs susiję, viskas pasaulyje vientisa, bet vienintelis trūkumas yra tai, kad esame riboti ir apibrėžti laike... Todėl yra svarbu įžvelgti momentą, kai „forma / jau baigias kaip ir ruduo / burnoje“ (p. 24). Žmogus taip pat regimas kaip gamtos forma, kurios kontūrai vieną dieną ištirps ir baigtis bus neišvengiama („aš / su vandenų judėjimais sutapęs / pamiršęs pabaigą beprasmę / ir ne daugiau prasmingą pradžią“ (p. 68). Netikėtas yra eilėraštis „Fontanas kaitroje“, įvaizdžiais ir poetiniu braižu artimas H. Radausko kūrybai. Šiame kūrinyje išsiskiria pastarojo poeto pamėgtas transformacijos principas, piešiama gamtos ir kultūros objektų susiliejimo situacija. Kitas eilėraštis, pavadintas „Pavasaris su kovarniais. Prisilietimas prie Radausko“ leidžia suvokti, jog žymusis lietuvių modernistas rinkinyje svečiuojasi ne atsitiktinai.

A. Balbieriaus žiedžiamas formų indas primena mitinį Amaltėjos ragą, iš kurio liejasi ne nektaras, o praėjusio laiko srautas. Laikinumas yra bene labiausiai išsiskirianti rinkinio „Formų knyga“ dominantė. Birios, istorijos nusvidintos praeities nuolaužos renkamos ir perskaitomos tarytum iš archeologo pozicijos. Galbūt būsimiems žodžiams, tekstams išsaugoti „iš tiesų kartais vertėtų naudot / senovės artefaktus“, dvelkiančius „tikrąja istorija“ (eil. „Artefaktas“)? Ant tokių liekanų (šukių, etruskų vazos gabalėlių etc.) turėtų būti išrašoma ir dabartis, mūsų laikas, nes popieriaus ir „išmatuotos monitorių erdvės“ nebepakanka. Lyrinis subjektas netgi mėgina svarstyti, kokia yra „civilizacijos forma“ (eil. „Laiveliai nežinia kur“). Tikriausiai ji ne taurės pavidalo, o gerokai masyvesnė. Reikėtų išsitarti, jog poetas savo kūryboje labai atidus smulkmenoms, miniatiūrinėms eilėraščių inkrustacijoms, tačiau kai kada jų spindesys gali nuvarginti. A. Balbieriaus poezija yra daugiažodė, nugramzdinanti į mįslingus gelmenis, todėl kai kur punktuacijos ženklų atsisakymas (visas II skyrius) šiek tiek verčia painiotis chaotiškame tekėjime.

Skaitant šį poezijos rinkinį nuolat atrodo, kad istorijos dykumose klaidžioja nepailstantis beduinas, bandantis dėlioti išnykusio laiko fragmentus į visumą, sukurti vieną iškalbią formą. Minimas klajoklis visada stovi arčiau sunykusios kultūros kapinynų, istorinių vyksmų bei vietų, būdamas vieninteliu išlikusiu liudytoju. Jis regi, kaip „šumero laivas lekia smėlio jūrom“, nors žino, jog šis „neišplauks iš niekur“ (p. 39). Pranašiškai sako, kad „barbarų ordos / visada buvo tikslesnės / už netikslius žemėlapius“ (eil. „Trys eilutės iš topografijos istorijos“). Eilėraščiuose skleidžiasi ir įvairių erdvių aplankymo galimybės: nuo Nemuno deltos, kur pučia Sambijos vėjas iki Kuršių marių, nuo „šviesa skulptūriškai“ užlieto senamiesčio iki mitologinės Valhalos. Toks platus yra rinkinio puslapiais vedančio beduino žingsnis.

Nepasakyčiau, kad A. Balbieriaus „Formų knyga“ yra „įdomios struktūros“, nors tai santūriai skelbia trumpas pristatymas paskutiniame knygos puslapyje. Taip pat ši knyga netapo ir originalių eksperimentų lauku. Tačiau poetui pavyko sumodeliuoti savo naujo rinkinio idėją, ją įforminti, taip pat ir suteikti jai tapybiško bei reflektyvaus turinio. Alio Balbieriaus siūlomi poezijos pavidalai turi būti kalbinami. Jeigu pasiseks – įmanoma prakalbinti ir visą knygą apie formas.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2009 m. Nr. 4 (balandis)

1 arba Skandinaviška izoliacija

Publikacija, kurią retsykiais vis prisimenu, užsuku paskaityti:

http://culture.lt/satenai/?leid_id=926&kas=spaudai&st_id=16533

Konkrečiau: iš visų pusių žiūrinėju ir analizuoju pirmąjį tekstą - Tomo Tranströmerio eilėraštį Allegro. Kukli forma, kurioje susigėręs talpus, skandinaviškas turinys. Skandinaviškas? Tiesiog tikslesnio žodžio nesurandu, nes tekstai išskleidžia būtent tokią atmosferą. 

Vertinu šio poeto metaforas, kurioms panašumų, pvz. lietuvių poezijoje, kol kas nepavyksta surasti. Tiesa, gal be reikalo ieškau? Kaip apibūdino vienas bičiulis, T. Tranströmeris yra labai šiaurietiškas poetas. Kita vertus, klausiu savęs, ar ta šiaurietiška izoliacija tokia jau ir didelė? Tačiau pasvarstęs visgi manau, jog toks poeto kūrybos izoliuotumas (hermetiškumas?) šiuo atveju yra tik pliusas, tvirtas autentiškumo ženklas.

Be šio poeto knygos Prisiminimai regi mane ir keleto dubliuotų eilėraščių rinkinyje 10 švedų poetų, minėtasis eilėraštis - vienintelė publikacija, kurią užtikau lietuviškoj kultūrinėj spaudoj. 

Dėl to gerokai apmaudu. Šį pavasarį teko pabendrauti su viena iš T. Tranströmerio poezijos rinktinės vertėjų - poete Zita Mažeikaite. Ji minėjo, kad jungtinis projektas su Marcelijumi Martinaičiu (Prisiminimai regi mane vertimas) - kol kas vienintelis švedų poeto kūrybos fragmentas Lietuvoje. 

O norėtųsi platesnių T. Tranströmerio poezijos barų pristatymo, juolab, kad:

http://www.lrytas.lt/-12858528621285264679-surikiuoti-nobelio-literat%C5%ABrin%C4%97s-premijos-favoritai.htm?id=12965891661296218781&view=6  

Tad turiu nuojautą, jog 2011 metų Nobelio literatūros premijos savininkas beveik aiškus. Gal po tokio įvertinimo mūsų vertėjai imsis švedų poezijos modernisto kūrybos ir ją iš tolimos, izoliuotos  Švedijos prisišauks lietuviškai?

Prologas

Būti sąmoningam - vadinasi, nebūti laike.

Tomas Sternsas Eliotas

Perfrazuodamas pridurčiau: rašyti - vadinasi, būti sąmoningam ir nebūti laike. Nes pa-sąmonė ir ne-laikas yra dvi būtiniausios sąlygos, kurių dvinarė sąjunga - galimybė rastis teksto konstruktui. 

Rašymas - tai sąmoninių ir pasąmoninių saugiklių (savi)tikrinimas. 

Vidinio vaizduotės kompaso rodyklės reguliavimas. Ši turėtų stengtis rodyti šiaurinį dvasinių žemių polių. 

Rašymas - tai, apie ką tūkstančius eilučių prirašė kiti ir - galbūt - nė tuzino šių pastraipų autorius. Bet gal netgi nėra reikalo tų eilučių papildomai prigalvoti. 

Visgi kalba apie literatūrą yra fondas, kurį gali pildyti kiekvienas. Genamas smalsumo, noro gyvai interpretacijai ir išsiaiškinimo skonio. Tačiau specifinis skaitymo malonumas yra tas, jog išsiaiškinti iki galo nepavyksta. Interpretacija yra origami figūra, kuri skleidžiasi ir plazda ore, bet subliūkšta patekusi į indą su vandeniu. Vanduo - mūsų sąmonė su visomis sklendėmis, riboženkliais, sienomis.

Todėl manau, kad visa literatūra - tiek skaitoma, tiek rašoma, tiek kritikuojama - yra tik akimirka, kuomet origami krenta į vandenį ir jau beveik užkliudo jo veidrodinį paviršių. Taip, akimirka, bet ne objektas.

- - -

Šis internetinis dienoraštis skelbia: 

džiaugsmas tekstas

Pastarieji du žodžiai neišskirti jokiais skyrybos ženklais, sintaksiškai jie - be jokios atsakomybės. Juos galima sukeisti vietomis, sumaišyti jų raides tarpusavy, kažką išbraukti ar prirašyti. Nubraukti. Pabraukti. 

Nes kiekvienas turėtų surasti savąjį santykį su šia miniatiūrine duotybe ir pabandyti jį apibrėžti. 

Apskritimu, kvadratu ar trikampiu.

Šiuo atveju visos kraštinės literatūriškai svarbios.