Aš stengiuosi sau įžūliai įteigti, kad už šios salos ribų niekas neegzistuoja. Jos griežti, neišdildomi kontūrai pabaigia pasaulį ir visa, kas dar (galbūt?) galėtų būti už jo.
Sala mane verčia tuo, kas dabar esu prieš jus. Taip, ne kuo, o kas. Mėginu sakyti, kad jūs regite žmogų, laukiantį eilinės savo gyvenimo bangos ir siekiantį su ja pagaliau susigrumti. Susitapatinti su bangos lūžimo tašku ir ją iš pašaknų supurtyti. Galbūt taip paskandinčiau salą? Tada tradiciškai tapčiau įrašu kažkieno tūkstantąjį kartą perrašomame vadovėlyje. Tačiau įrašai gyvuoja gana trumpai, todėl man iš to jokios naudos.
Skandinčiau viliojamas tik asmeninių paskatų. Jos yra mažos.
O mane vadinkite vienetu. Nesu skaičius, bet tai dar ir ne vardas. Aš – T. S. Elioto tuščiaviduris žmogus, kuriame dega karas ir taika. Ne, čia nėra jokių parafrazių. Kam reikalingos parafrazės, jei pats esu viena iš jų: didelė ir neperteikiama? Juk yra tokių gyvenimų, kurių taip ir nepavyksta pacituoti. Ne todėl, kad jie būtų sunkūs, perkrauti. Jie tiesiog per lengvi.
Esu kažkas tarp metalinio, kaitrą perėmusio įdago ir debesų karūnos, kuri išsisklaidė taip pat, kaip ir buvo susiformavusi skliauto pakraštyje. Vienetas, kurio egzistenciją liudijantys duomenys – violetiniai pulsarai juodame vakuumo stiklainyje. Kitaip – kosmose.
Mano sala yra dabartinis mano kosmosas, tik, deja, nežinau jokių jo plėtimosi dėsnių. Jis greičiausiai stovi nepajudinamas, lėtai tarpdamas šalto vandenyno rėmuose. Ir jau niekas nerūpi tam, kuris nusprendė nebejudėti. Nebejudu ir aš, tik karts nuo karto virpteliu nuo vaiduokliškai praslenkančių ūkanų, kurios migruoja po visą teritoriją. Jos turi šalčio. Turi minuso, kuris numuša net ir tas gatvėse kybančias šypsenas.
Būtent šitame kosmose užsimezgė mano pirmoji pažintis su rūku. Tąsyk suvokiau, jog šio neįmanoma pažinti įprastais pojūčiais. Nes yra kažkas daugiau, kuo visgi pajunti užgimstantį rūką.
Ir kai pažintis ilgainiui tampa vis artimesnė, pastebi, kad rūkas įsiėda į kažkurią tavo dieną ir pamiršta, kad jam tepriklausė tik tas sąstingio kupinas rytmetis. Tada rūkui adresuojami draudimai. Bet saloje griaunami visi tabu. Šis žodis tėra keturios efemeriškos raidės, kurių kartais griebiasi tolimas štormas ir ištąso po profesionalią monotoniją įvaldžiusius vandenis.
T įsikerta it vinis į tamsų, banguojantį karsto dangtį ir jį galutinai užkala. Nėra dugno kaip ir nėra dangaus.
A klajoja kaip kadaise menkai tepritvirtintas kokio nors pigaus kotedžo stogas. Bet kaip raidei jai to visiškai pakanka.
B yra tie ryškių, glazūruotų spalvų akiniai, kuriuos ant savo nosių stengiasi užsidėti kiti salos vienetai. Jie suserga jau ne trimačiu, ne keturmačiu, o n-tojo matavimo vaizdu. Taip sirguliuodami jie pamiršta savo tirpstančius ledus ir nuo šių gracingai slystančią vyšnaitę. Man patiko kolegos vieneto pateiktas pavyzdys: laikui nenumaldomai iriantis savo kryptimi, salos laukia neišvengiamas tirpimas. Gal tai į gera, sunku dabar atsakyti.
U yra dvipolis magnetas, keisčiausiai traukiantis vienetą į namus. Iš tokios užuominos supratote, jog sala nėra tikrieji vieneto namai. Tai siekiamybė ir laukimo išraiška, gulanti į popieriaus lakštą. Rūkas to bijo, todėl visomis įmanomomis savo jėgomis stengiasi vienetą nuo to proceso (guldymo) atitolinti. Popierius neišgelbės, tad rūkui svarbu kuo įtikinamiau tai paaiškinti savo užgultam pacientui.
Pacientai yra tie salos vienetai, kuriems nesiseka įteigti sau patiems išganingos realybės. T. y. už šios salos ribų niekas neegzistuoja. Yra tik priešnuodžiai, kurie tarsi galėtų tuos apribojimus, tas užkardas nutrinti. Žvelgimas į popierių ir bandymas jame kažin ką įbrėžti – tai priešnuodis, kurį neretai gožia rūkai, miglos, ūkanos. Purškiantis lietus, bijantis parodyti savo gaivų, bet skausmingą veidą.
Bet ar jau supratote, kad tie juokai su popieriumi ir rašymu tegali būti ir bus tik prasimanymas? Žaidimai mažai ką išsprendžia, kad ir šventvagiškai dabar sakau. Todėl čia, kaip ir įprasta, prieina koks nors ne-salos gyventojas ir pažeria kaleidoskopiškų žėručių, gudrių monologų apie literatūrą. Kokia svarbi, kokia aukšta, kokia klasikinė, kokia populiari. Ir ji saloje kol kas neprieinama, bet vienetas vis tiek ją ryškiai prisimena.
Lengva rašyti, kai trukdo rūkas ir kai galop neparašai nieko. Lengva, kai susapnuoji raides, esančias anapus salos. Tiesa, aš vis stengiuosi sau įžūliai įteigti, kad už šios salos ribų niekas neegzistuoja.
Dar lengva, kai laikas, kuris sukasi šioje vandenyno supamoje žemės atraižoje, visiškai nepaliečia. Gal netgi veikia kaip morfijus, neutralizuojantis skaudulius kaip nemalonų kvapą. Man rūkas nekvepia. Nors kažkas galėtų su manimi ginčytis.
Kol kas tai, kas yra už griežtų, pieštukinių kontūrų, tebėra laukimas. Manyčiau, jog noriu trintuko, kuris perbėgtų per kietas linijas ir jas nesunkiai pašalintų. Sala pabaigia pasaulį anapus. Bet vienetas jo visada turės savyje daugiau, negu leidžia tabu. Daugiau, negu iš tikrųjų gali turėti.
www.bernardinai.lt
2010 11 22
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą