Mažoje laikraščio iškarpoje perskaičiau: jo keliai vis dar nežinomi. Bet juk čia vien lakoniški, pabiri duomenys, susimąsčiau, kurie natūraliai priverstų suabejoti bet kurį iš mūsų. Jokio informatyvumo, toks mįslingas godo stiliaus fragmentas. Žinoma, šią dieną ir tokias žinutes visai nesudėtinga patikrinti, iššifruoti. Juk kalbame apie kelią. Netgi toks skvarbiaakis GPS – tas, beoriais siūlais suraizgęs planetą, laikantis ją pergalingai lipniame tinkle it negudrią vapsvą – ir jis gebėtų duoti kokį nors atsakymą. Arba trimačiai labirintiškų Žemės paviršių brėžiniai. Į jų odisėją gali paleisti pasibėgioti virtualųjį aš, mažą beveidį žmogelį, kuris užtikrintai mala apvalainomis kojytėmis ir mikliai nuveda prie bet kokio tikslo. Mažo žmogaus kelionė, sakytume. Užpankavusio nykštuko Nilso tranzavimas nūdienos autostradomis ir žvyrkeliais.
Bet tas judrus, nepailstantis žmogelis vedžioja mus tik nuotraukose, niekada neaplankytomis, todėl mistiškomis vietomis. Ten kanjonai ir krateriai, užeigos ir landynės. Arba galingos upės, tas ūmus staugsmas, kuris liejasi iš žaliuojančių Amazonės kvėpavimo takų. Niekuomet ten nenukeliausiu, kodėl turėčiau tikėti plastikiniais fotografijų miražais? Retsykiais mes labiau patikime laikraščiais. Ir tomis įtartinomis skiautėmis, kurios nuo jų kažin kaip atitrūko. Nors apgaulingo žodžio Babelis ir keroja sąmonėje, vis vien griebiuosi už jo lauk išsišovusių plytų. Lipti savo jėgomis yra geriau negu sustingti pusiaukelėje ir laukti atvažiuojančio lifto.
Tačiau kas žino pavasarinį kovarnio kelią? Šią valandą kažkur rašau, o jis kinkosi palankų skrydžiui skliautą, sukioja savo juodą galvą į šalis ir žėruojančiu akies anglimi brėžia būsimą maršrutą. Įdomiausia, jog tokio niekas net nenutuokia. Kas gi kantriam paukščiui yra pietūs ir šiaurė?
Pasaulio šalys – neįmanomybė, nes tuomet, kai sklendi talpioje dangaus freskoje, dydžiai, matai, etalonai nustoja būti bet kokiais dydžiais, matais, etalonais. Kovarnis net nežino, kas yra skrydis. Jeigu jis krankteltų skrydis, tai jau būtų apibrėžimas, negudri sąvoka; mes juokingai pultume jam padėti, nusakinėtume įvairiausią trukmę ir aukštį, bilietų kainas ir patogiausius orouostus, kur būtų galima nutūpti. Šio teksto herojui (kažin, ar jis prisiimtų ir tokį apibūdinimą) niekada nerūpėjo žodynai ir tezaurai, aiškinantysskrydžio prasmę. Dangus pastabiai ištrina bet kokią žodinę patirtį. Kai nėra sustabarėjusių ramsčių, pasiekiamas visiškas nesvarumas.
Kovarnis išlaukė dar vieno pavasario. Ir kiekvienas pavasaris dažniausiai prasideda tais pačiais vieną kartą, kaip, beje, ir dauguma žmogaus porinamų istorijų. Žmonija jau prirašė manuskriptų ir mašinraščių apie dešimt tūkstančių pavasarių (tikslus skaičius – kam jis svarbus?). Pripiešė jų tamsiose olose ant apsamanojusių sienų, šalia keisčiausių ochros monstrų, ištrūkusių iš proto aptvaro. Prieskizavo biblijose ir kituose šventraščiuose. Viduramžių parkuose ir ant užterštos Senos krantinių. Ant sugriuvusių berlyninių barikadų. Ant senamiesčio pastatų - grafičiais - nepasiekiamiausiose vietose. Daugybė pavasarių sukrito į literatūrinius lakštus, į fotografijos lakštus, į prisiminimų lakštus. Bet kas iš to? Kovarnis nenumano, kad išlaukė, jis ir dabar nežino, kas yra pavasaris. O vis dėl to galandasi sustingusius sparnus, ir jo maršrutas beveik sužymėtas.
Šis paukštis niekada nebuvo išskridęs iš ten, kur jam teko gimti.
Bet jo keliai yra neaprėpiami ir, be abejonės, neturi atstumo koordinačių. Jo grįžimas yra tas pats trumpas liuoktelėjimas iš senos pagelžkelės tuopos į turgaus aikštę. Be laiko ir erdvės suvokimo, be simbolių, kurie suveržia aiškų, skaidrų mąstymą.
Kovarnio keliai vis dar nežinomi. Apie tai rašoma atsitiktinėje skiautėje, kurią skaito tiesiog atsitiktinis žmogus. Čia pat artinasi ir tamsažalis pavasaris. Priešingai nei tam išmintingam paukščiui, man jau dabar ramu sau ištarti, kad ir šį kartą galėsiu apie tai parašyti. Nors ir tūkstantąjį kartą, bet žmogiškai ir kiek įmanoma atviriau, lyg ilgai laukčiau ir kažin ko stipriai tikėčiausi.
www.kulturpolis.lt
2011 04 13
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą