Tik visai neseniai taip pradėjau vadinti traukinius. Dar tiksliau – ši metafora (o gal greičiau keistokas terminas?) visų pirma patogiai įsitaisė viename mano eilėraštyje, pavadinimu „Persapnavimas Nr. 822“. Na, šičia autorius galėtų praskleisti savo dirbtuvėlių užsklandą ir su pasimėgavimu papostringauti kad ir apie kūrinio kilmę. Tiesą pasakius, ne itin mėgstu baksnoti į savo tekstus ir vardinti jų gimimo aplinkybes, komentuoti įvaizdžius ir ginti griozdiškas strofas. Tebūnie tie raštai savo orbitoj, skaitytojas pats išgvildens tai, kas jam įdomu. Bet šįkart šio teksto atsiradimą įkvėpė būtent konkretus eilėraštis. Tad norėčiau truputį paporinti, kokia gali būti nepakartojama net ir eilinė kelionė traukiniu, kad net eiliavimus paskui puiku rašyti. Gal net gi pasirodys, kad XXI amžiaus romantika, praleista šioje geležinkeliais bildančioje transporto priemonėje nesvetima ir dar kažkam bei sukelia panašių jausmų. Palaukime kontrolieriaus, pasižymėkime bilietą ir galime judėti.
Minėto eilėraščio pavadinime esantis skaičius – traukinio, kuris kursuoja tarp sostinės ir Kauno, numeris. Labai dažnai mane ištinkantis maršrutas, įkyrokas toks. Didesnių ar mažesnių stočių peizažai ir pavadinimai jau neištrinamai atsispaudę atmintyje. Beveik kaip chrestomatinė poezija, kurią nuoširdžiai tekdavo kalti pradinėse klasėse. Tačiau užkietėjusiam traukinio gyventojui (ne keleiviui; tokio tipo gyventoju kuriam laikui buvau virtęs prieš gerus pusantrų metų) šios stotys, regimos pakeliui iš taško A į tašką B, irgi gali būti poezijos verti reikaliukai. Tikra kelionių magija. Nesistebėkime, juk nedidelis procentas visų mūsų planetos gyventojų nuolat gyvena kad ir ore, t. y. jų mašinos – visokio plauko lėktuvai, kompaktiškieji orobusai. Juk sakoma: kaip danguje taip ir ant žemės. Visgi traukiniai mano vertinimo skalėje kažkodėl lenkia sparnuočius.
O toliau tęsiant kalbą apie stotis ir apsilankymus jose, tai kai kada šie specifiniai architektūriniai objektai gali netgi stipriai sukrėsti, pvz. savo dydžiu. Neišraizgomą labirintą primena Paryžiaus Gare de Leon traukinių stotis, kuri tik iliustruoja, kokia gigantomanija kartais gali sirgti architektai. Žavingi yra Strasbūro geležinkelių namai, uždengti įspūdingu stikliniu gaubtu. Bet geriau pagalvojus, artimai miela gali pasirodyti ir lietuviška, miniatiūrinė Baltamiškio stotelė. Juk tai skonio reikalas.
Jau seniai žinoma, jog stotys ir geležinkelis – mažne archetipiniai, gyvenimą įkūnijantys įvaizdžiai. Ateini į stotį, vienokią ar kitokią kainą sumoki už kelionės bilietą, pasirenki traukinį. Važiuoji, dairaisi ir galop kažkur išlipi. Visiems pažįstama alegorija. O štai realus keliavimas traukiniu, jei tik įsijauti, gali gana produktyviai dirginti žmogaus, o ypač kažką kuriančio, mąstymą, lavinti vaizduotę ir pan. Turbūt niekas neprieštaraus, kokia naudinga yra kelionių terapija. Panašu, kad ir mano persapnavimo mašinos pavadinimo atsiradimas – tokios terapijos pasekmė. Sėdėdamas vagone, už lango tartum regi tobulą kinematografijos šedevrą, kuris pasižymi savo intensyviai kintančių vaizdų mozaika, o svarbiausia – užburiančiu tempu. Primena sapną, turintį savus laiko dėsnius. Pavyzdžiui, kelionė iš Kauno į mano gimtąjį miestelį trunka vos pusvalandį, bet kai įsispoksai į drauge „keliaujančius“ epizodus anapus stiklo, šis laiko tarpas nesuvokiamu būdu išsitempia, praranda savo realumą. Tik besikaitaliojantys, impresionistiniai fragmentėliai ir nė trupučio suvokimo apie bet kokį laikiškumą. Ypač hipnotizuoja, jei pasirenki žiūrėti į nukarusius stulpų laidus. Jų vaizdas, kai traukinys lekia nesustodamas mažose gyvenvietėse, tampa panašus į kylančią ir vėl krintančią kardiogramos kreivę. Tada ir pradedi įsivaizduoti, kad ta kreivė (galbūt) fiksuoja aplinkos gyvybę ar šiaip susikuri įvairių svarstymų... Dar visuomet patraukia apgriuvusių, vaiduokliais virtusių pastatų koliažai, įsimaišantys į gamtišką kontekstą. Metų laikas nesvarbu. Tačiau vienos įsimintiniausių kelionių būna ankstyvą pavasarį ir rudeniop. Regimas spalvinis džiaugsmas tiesiog pakeri.
Traukinyje ne sapnuoji atmerktomis akimis, bet persapnuoji. Šimtus kartų matytus, įsisenėjusius vaizdus virškini šimtąjį kartą, perkuri kiekvieno jų įteigtą įspūdį. Kai kada susitinki keliasdešimt sykių regėtus veidus, kurie visada būna kiti ir tu jau nebegali prisiminti, kuo jų bruožai pakito, persimainė. Persapnuoji, rodos, ore užsilikusius ankstesnių – tavo ar išgirstų, tikroviškų ar susikurtų – pokalbių likučius ir nuolat, nori to ar nenori, pasisemi šviežių. Bandai stebėti, kaip elgiasi tavo vagono kaimynai. Jie irgi dažniausiai ką nors persapnuoja. Gal jaunas, ilgaplaukis vyriškis, megztame maišelyje panardinęs pirštus, tarp jų skaičiuojantis rožinio karoliukus ir paskendęs greitoje erdvėje, esančioje už hermetiško lango – irgi persapnuotojas? O štai ta mergina, kurios ausyse gyvena MP3 grotuvo cikados?.. Net jos klausoma daina kartojasi n-tąjį kartą. Traukiniuose persapnavimas yra neišvengiamas dalykas, bet to nepatirsi tik tuo atveju, jeigu kelionės šiomis mašinomis – retos. Norėtųsi patarti: jos galėtų tapti dažnesnės. Kai kada – ne vien būtinybei spaudžiant, bet ir savo malonumui.
Eilėraštyje kalbu ir apie tokį traukinio bilietą, kuris galėtų būti amžinas. Neterminuotas, gal netgi vardinis. Jis atvertų visus kelius, greitkelius, geležinkelius. Klystkelius. Kelionė persapnavimo mašina – dviguba kelionė: tikrovėje ir pasikartojančioje fantazijoje. Turbūt tai viena iš mieliausių monotonijos rūšių. Ir niekaip neprimena tos pačios dvigubos kelionės važiuojant automobiliu, skrendant lėktuvu, plaukiant keltu ar kruiziniu laivu. Bet žmonėms visados patiko ir patiks rinktis savąsias transporto priemones. Juk taip daroma ir renkantis gyvenimo būdą su visais smulkiausiais jo niuansais, džiaugsmais ir beprotystėmis. Taip visi be išimčių pradžioj nusiperka privalomą galimybę keliauti, o vėliau (jei tai skirta) galbūt išmoksta ir persapnavimo technikos subtilybių. Tačiau viena iki skausmo aišku: bet kuri kelionė turi vienodą, asmeniniame biliete nurodytą privalomą kryptį. Ji nukreipia į pačią geriausią stotį ir vieną dieną ten pagaliau sėkmingai išsilaipinsime.
www.kulturpolis.lt
2010 09 04
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą