– Bet aš nesu Šiva, – daugiarankė būtybė pasitraukė per keletą žingsnių atgal nuo manęs. Ir sapno kokonas netikėtai perplyšo. Ir aš kažkaip sulėtintai pakilau iš patalų.
Kaip tik buvo tas laikas, kai tamsa, lengvai flirtuodama, liečiasi su šviesa, bandydama dar nors trumpai užsibūti šiame pasaulyje. Šaltas, net apie jį pagalvojus nupurtantis ryto brėkšmas. Kelias akimirkas stengiausi įžiūrėti negyvųjų kambario gyventojų kontūrus. Įvairiausi daiktai čia išryškėdavo, čia vėl prarasdavo savo blausius apvadus, panirdami į lipnios prieblandos zoną.
Visi jie buvo kaip niekada tylūs, ir aš vargiai galėjau atsakyti, ar tikrai nubudau savo namuose. Tiesą sufleravo tik įvairiaspalvės, bet irgi vos įžiūrimos knygų viršelių nugarėlės. Vakar palikau keletą skaitinių ant mažo stalelio greta lovos.
Šiva?.. Lankiausi keisčiausioje bibliotekoje. Nors turbūt tai labai sąlyginis žodis, kurį esame įpratę vartoti. Tai buvo sunkiai nusakomų matmenų juoda sfera, neturinti jokių durų, langų ar kitų plyšių, per kuriuos būtų įmanoma patekti į vidų. Šis pastatas rėmėsi į milžinišką geltono akmens koloną, tvirtai įaugusią į sausą žemės gruntą. Man sakė, jog ši kolona kažkaip keičia savo padėtį, t. y. keliauja, kai Žemė sukasi apie savo ir taip išnirusią ašį. Tačiau visas šias detales sapne prisiminiau gerokai vėliau. Mano sapno startas prasidėjo jau būnant bibliotekos patalpoje.
Norėčiau susipažinti vien jau su staliumi, kuris pagamino įmantrias lentynas milijonams čia apsigyvenusių knygų. Ką jau kalbėti apie architektą, suprojektavusį šią ekscentrišką kultūros erdvę. Pas mus tokius projektus greičiausiai atmestų, pamaniau, net lieptų ant kaitrių laužų visus brėžinius sudeginti. Stovėjau ant išgaubtų sferos grindų, minkštų man nepažįstamos medžiagos plokščių. Sumečiau, kad tai galėtų būti kilimų atraižos, bet juk tokie svarstymai sapne vos šmėstelėję išsyk išskysta, užleisdami vietą stambesniems vaizdo kadrams. Šie kadrai trūkčiodami dėliojosi prieš mano akis.
Kairėje iš sienos kyšojo netaisyklingų formų lentynos atauga. Ant jos ilsėjosi keletas leidinių, tačiau mano dėmesį pasigavo vienintelis. Tai buvo T. S. Elioto poezijos tomas. Keista, visai naujutėlis, išleistas vos prieš pusę metų. Knyga neturėjo viršelio, kaip pastebėjau, – ir turinio. Net rinkinio pavadinimas man buvo negirdėtas. Pirštais bėgau per lapus, stabtelėjau:
Jeigu užmirštas žodis užmirštas, jeigu praleistas žodis yra praleistas,
Jeigu neišgirstas ir neištartas
Žodis yra neišgirstas ir neištartas;
Dar tebėra neištartas žodis, Žodis neišgirstas,
Žodis be žodžio, Žodis
Pasaulyje ir pasauliui
Galva visiškai neveikė ir šis poetinis rebusas mažų mažiausiai atrodė kvailystė, apsižodžiavimas be prasmės. Taip irgi neretai nutinka: kiekvienas tekstas sapno erdvėje egzistuoja itin sunkiai paskaitomas, neperprantamas, neišmazgomas. Pvz., jūs rašote eilėraštį, ir jis yra kone tobulas. Išliejate vienintelį žodį, o visa likusi kūrinio struktūra kerojasi kaip gyvybingos šaknys, tarytum pačios iš savęs. Dunksteli aidus ritmas, rimas klijuojasi gražiausiais lakštais. Bet netrukus nubundate, eilėraščio kaip nebūta.
Žodis be žodžio. Raudona lempelė blykčiojo kažkur bibliotekos palubėje (aišku, jeigu tik galima sakyti, jog sferinis kūnas turi lubas). Pajudėjau į priekį, vis tebefiltruodamas perskaityto fragmento turinį. Jis man nieko nesakė, bet juk ir neturėjo. Tačiau man smilktelėjo jausmas, kad čia Eliotas kalbėjo būtent apie absoliučią tylą. Ėmiau dėlioti narplioti rebuso duomenis. Tyla yra žodis. Bet ji tampa tikrąja tyla, kai žodis „tyla“ netenka žodžio „tyla“. Nesąmonė... Tai jau gryna smegenų akrobatika, pasipiktinau. Tada netoliese, chaotiškai išsimėčiusių lentynų nišoje, pamačiau didelį, odinį krėslą. Jis glaudėsi šešėlyje, ir tik po kurio laiko tame krėsle įžvelgiau makabrišką siluetą. Tai buvo minėtasis Šiva.
Padaras staiga vikriai pakilo iš savo minkšto guolio ir keistai sugestikuliavo šešiomis rankomis. Vienoje iš jų Šiva laikė nudriskusį, dėmėtą švarką. Jis – Elioto, suburbeno būtybė, tartum skaitydama mano klausimus, kuriuos dar tik rengiausi užduoti. Elioto?.. Taip, tai turėjo būti viršelis knygos, kurią tu buvai atsivertęs. Tuomet aš apstulbęs apsidairiau aplink, tirdamas tas lentynas, kurias tik gebėjo aprėpti mano žvilgsnis. Visi spaudiniai buvo be viršelių. Nuogi, išrengti prieš dulkėtą bibliotekos tamsą. Šalia Šivos gulėjo nemenka krūva stipriai sudėvėtų drabužių: suknios, paltai, nuzulintos skrybėlės, kelnės. Čia yra tai, kas liko iš tų, kurie rašė. Šiva keturių rankų rodomaisiais pirštais dūrė į tą varganą skudurų kalną. Tai yra žodis be žodžio. Tai yra autoriai, gražios jų liekanos, išsilaikiusios nuo to momento, kai pasauliui jie atidavė savo kūrinius. Knygos privalo būti be viršelių. Jie – tik nutriušę drabužiai, nebetinkami dėvėti.
Tai buvo dar vienas galvosūkis mano migloje skendinčioms smegenims. Aha, čia kažkas panašaus į autoriaus mirtį, svarsčiau. Daugiarankis bibliotekos prižiūrėtojas dėbsojo į mane ir, rodės, šypsojosi. Galų gale aš tik tavo sapnas, nubusi ir tau tikrai neberūpės, ką visa tai reiškia. Šiva nepaliaudamas lankstė savo ilgas rankas. Tu šios bibliotekos prižiūrėtojas, tu – Šiva? Bet šis tik dusliai, tarsi senos dumplės iškvėptų orą, tarė:
– Tu pabusi, ir jau nebus svarbu, kas buvau. Bet aš nesu Šiva, – daugiarankė būtybė pasitraukė per keletą žingsnių atgal nuo manęs. Ir sapno kokonas ėmė irti, plyšdamas į perregimus skiautinius. Ir aš kažkaip sulėtintai pakilau iš patalų. Bibliotekos vaizdinys pamažu blėso, užleisdamas vietą realybės kadrams.
Tą rytmetį nuplėšiau visų savo turimų knygų viršelius ir paslėpiau juos ankštoje spintoje.
www.bernardinai.lt
2010 12 13
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą