Prieš keletą metų vienas „universitetinis“ pažįstamas iš Slovėnijos draugiškai pasiūlė per radiją pasiklausyti jo skaitomų eilių. Pamenu, tąkart susiieškojau tos radijo stoties programą ir reikiamu laiku spragtelėjau savo banginį transliuoklį. Bet po keliolikos minučių supratau, kad artėju prie nusivylimo (kur gi ta egzotiška-slovėniška poezija?). Iš radijo imtuvo plaukė sausi, monotoniški vedėjo ir poeto dialogai, pinami iš tokių nuolat girdimų, jau spalvas praradusių „kas darė įtaką“, „kada parašėte pirmąjį eilėraštį“ etc. Ši įžanga buvo tartum įprastinis laiptelis pasilypėjimui iki aukštesnių akordų. Vedėjas kaip įmanydamas siekė suminkštinti visų klausančiųjų ausis, paruošti ir mano klausos dirvą skambiam poezijos grūdui. Tačiau netrukus, po „mėgavimosi“ radijine nuobodulio estetika, K. ėmė skaityti savo kūrybą, kuriai antrino vertėjas. Suklusau [...]
Šioje vietoje galime numygti pauzės klavišą. Trumpai apie K. ir pažintį su juo. Šį poetą, bardą, vertėją sutikau šiandien jau a. a. „Suokalbyje“, būdamas, berods, pirmame studijų kurse. Tuomet menas netikėtose erdvėse buvo būtent alaus bokalų, arbatos puodelių stumdymas ir žongliravimas paskaitose pirmąkart išgirstais, tačiau tokiais magiškais literatūrologijos terminais. Na, kaip iš vieno anekdoto – neva „entelekto“ demonstravimas. Tokio meno paakintas, mūsų nedidelis būrelis atkasė įėjimą ir į „Suokalbį“ (o čia dar tas naivus, provincialus susižavėjimas aukštuoju bohemos gyvenimu...). Ten ir apsikeitėme pirmais pokalbiais su K., kuris mus sužavėjo savo puikiai vartojama lietuvių kalba bei neišsenkančiais pokštais.
[...] nes eilėraščiai nesikuklindami tuojau pat paėmė viršų prieš mano iki tol buvusį abejingumą. Ir tada išgirdau tą eilutę, kurios šiandien jau negalėčiau pacituoti nuosekliai. Mirtinai paprasta eilutė, iš tikrųjų... Tačiau jos išaustas įspūdis tebelaiko. Poetas skaitė apie žmogų, kuris rankose turi lazdą ir ja aplink save apsibrėžia apskritimą. Negalėjau patikėti, jog viskas yra taip paprasta.
„Stop“ mygtukas. Iš viso pluošto tą popietę išgirstų eilėraščių aš išsinešiau vienintelę atplaišą. Ar dabar galiu rašyti, kad toji eilutė, kaip į vandenį nusviestas margas akmuo, sukėlė manyje dvasinio dumblo ar kt. žmogiškųjų pojūčių sluoksnio susimaišymą? Panašu, jog taip, bet kaip visada tokių įspūdžių išrašymams pritrūksta kalbos priemonių. Tas vienas kristalizuotas K. eilėraščio vaizdinys po truputį liejosi į metaforos formą. Taip kadaise švino srovelė tekėjo į būsimos literos matricą, o spausdintas žodis buvo pakeliui į šviesą. Pagaliau iššifravau: juk žmogus, apsibrėžęs aplink save apskritimą – tai poetas. Ir visa žemė, kurią jis atsikovojo rėždamas magišką rato simbolį, yra ne kas kitas, o poezijos teritorija... Padrikos mintys liejosi iš sąmonės kanalų, todėl leidausi į tolimesnius mąstymus.
Apskritimas nuo seniausių laikų simbolizuoja žmogiškąją kūrybinę galią, ši geometrinė figūra neturi savo pradžios ir pabaigos. Poezijos žemė, ta begalinė terra incognita, yra būtent apskritimo uždarytame lauke. Poetas, rašydamas eilėraštį, tampa šios žemės atradimo liudininku. Lazda, kuria apskritimas brėžiamas erdvėje, taip pat yra kūrėjo galios įvaizdis. Tai jėgos, burto įnagis, galintis nuvyti nepageidaujamus tikrovės pasaulio šešėlius, nes poezija juos tiesiog išsunkia, pasiimdama tik reikiamą dalį realybės į save. Nesvarbu, apie kokią lazdą – šermukšninę, ąžuolinę ar kitą – savo eilėraštyje kalbėjo K. Šiam poetui pavyko itin koncentruotai įprasminti kūrybos veiksmą. O grįžtant prie šios pastraipos pradžios: kaip vis dėl to pradėti brėžti tą apskritimą, jei jis neturi pradinio taško?
Kuriantis žmogus kartais net to nenorėdamas kaktomuša susiduria su ypatingu saugumo jausmu (nepritarčiau, kad bet kuis menininkas aklai privalo būti maištu degantis fakelas). Kambario sienos suskliaudžia rašantįjį tarsi delnai ir sumažina realųjį pasaulį iki minimalių apimčių (galbūt kaip pusantro kambario, apie kurį yra kalbėjęs Josifas Brodskis). Tačiau saugu yra ne todėl, kad esi vizualiai ribotoje aplinkoje. Tikrasis saugumas randasi tik tuomet, kai tu traukiesi iš tos realybės nišos į erdvę ir laiką naikinančią poezijos realybę. K. lyrinis subjektas, skrupulingai brėžiantis aplinkui save tą tobulą apskritimą, yra žmogus, (ne)sąmoningai tolstantis nuo arba iš tikrovės. Kuo tobulesnę figūrą pavyks išgauti, tuo didesnė tikimybė visiškai atskirti tai kas tikra ir kas – fantazija. Tačiau poezija tikrai nėra vien tik griežtomis ribomis (forma ar turiniu) sukaustyta fantazija; ji yra būtis, kurioje patalpintajam (t. y. rašančiam) galioja visiškai kiti dėsniai. Galėčiau teigti, kad Tomas Sternsas Eliotas tartum ir užgriebė tos būties formulę, rašydamas tokias eilutes: „kalba be žodžio ir žodis be kalbos“. Todėl perfrazuojant būtų galima sakyti, jog poezijos apskritimo viduje mums įprasta kalba praranda savo žodžius, o žodis – tikrovės kalbą.
Mygtukas „Rewind“. [...] Ir tada išgirdau tą eilutę, kurios šiandien jau negalėčiau pacituoti nuosekliai. Mirtinai paprasta eilutė, iš tikrųjų... Tačiau jos išaustas įspūdis tebelaiko. Ir jei kurią dieną vėl sutikčiau K., visų pirma pasidomėčiau jo poetine kūryba, nors konkrečiai – eilėraščio dalimi, kurią kontempliavau jau keletą metų. O galgi ir to kūrinio visovė galėtų atverti dar kitokių prasminių klodų, iki kurių tądien, klausydamas radijo, nesuspėjau prisikapstyti?
Man patinka klausimai, kuriuos užduoda poezija. Jie diskusijos įkarštyje kažką gali išvesti iš proto. Jie sugeba suburti bendraminčius ir sumodeliuoti nepaprastos atmosferos vakarą balkone. Tai klausimai, kurie ištarti ilgai blaškosi klausiančiojo orbitoje. Tačiau jie kūrėjui yra būtini, nes net ir nebyliai klausiant kažkodėl visada pasidaro saugiau.
Kulturpolis.lt
2010 09 28
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą