Julio Llamazares „Geltonas lietus“. Iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė. – Vilnius: Alma littera, 2006, 160 p.
Vakar taip staiga nutrūko (tikiuosi, jog tik trumpam) mano pirmasis literatūrinis pasikalbėjimas su ispanų rašytoju Chulijumi Liamasaresu (Julio Llamazares). Perskaičiau ir įkvėptai užverčiau labai rudenišką knygą, kuri savo pasakojimu į skaitančiojo vidines erdves įnešė mistiško baugulio ir tylios, slepiamos, bet neišvengiamos rezignacijos patirtį. Manau, kad tai vis dėl to paslaptingo rudens, kuris anksčiau ar vėliau tykiai apsigyvena žmogaus esybėje ir galiausiai užsitęsia visus likusius metus, net nepriklausomai nuo besikeičiančios – gimstančios ir senstančios – gamtos diktato. Mes galime tarti: žmogiškosios būtybės gyvenimo ruduo. Arba paskutinis žengtelėjimas į egzistencinės žiemos teritoriją. Arba – vienatvė, kuri nesibaigia net ir susitikus su mirtimi.
Magiškojo realizmo dvelksmas iš geltonos knygos sklinda labai subtilių dažnių bangavimais. Mane nuoširdžiai stebina kai kuri rašytojų meistriškumas nukirpti tą veik permatomą giją, nusidriekiačią tarp realybės ir visiškos išmonės. Kita vertus, kas Ch. Liamasareso romane yra išmonė? Tai, jog gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai susikerta, kaip tos keistosios, loginės Veno diagramos? Tikiu, kad tik gili intuicija padėjo autoriui sukurti tokį kūrinio personažą, kurio vardas, beje, paminimas tik pačiuose paskutiniuose puslapiuose.
„Geltono lietaus“ veikėjas – žmogus, gravituojantis tarp atskalūniško gyvenimo ir gyvenimo po mirties. Šešėliai, kuriuos griūvančiame Ainielės miestelyje regi senasis Andresas – tikrovės tvirtumą sugriaunančių, karštligiškų kliedesių rezultatas. Tačiau Andresui šis mažas kalnų miestas-vaiduoklis vis gi yra gyvas, apgyvendintas. Tai gyventojai, kurių gyvenimas nutrūko tragiškai, toėl jų sielos niekaip negali išeiti iš Ainielės. Vyriškį stebi savižudė žmona, sudegusio dvaro šeimininkė, apsigimęs berniukas, kurį nukankino tėvai. Galiausiai – motina, su kurios draugija paskutinysis gyventojas pamažu turi susitaikyti. Išsklidusius kitos būties pavidalus į Andreso kasdienybę prišaukia neįveikiama vienatvė, taip pat pastangos bet kokia kaina suturėti laiką, kuris ir taip beveik sunaikino Ainielę. Gyvieji kadais išsikraustė iš miestelio, bet išgyveno prisiminimai apie juos. Nyksmo ženklai pasirodo išlikusiuose daiktuose, kimba į Andreso sąmonę kaip aštrūs įrodymai, jog tik jis tebėra vienintelis, nusinešiantis vienišosios Ainielės paslaptis į kapo duobę. Knygos personažas egzistuoja viename dideliame sapne, iš kurio jau nebeįmanoma nubusti. O tokiame sapne jau nebelieka mirties ženklų: esi čia, esi ten, bet kurioje pusėje įsiplieskia motinos užkurta krosnis?..
Geltonoji vienatvė ir vos sutramdomas siaubas lėtai plūsta į Andreso vidų. Ir aš pats mėginu įsivaizduoti tą momentą, kai nebesugebu nukirsti jungties, kuri nakties metu mane susieja su sodriais košmarais. Jungties, kurią man duoda gyvenimas, tą pačią sekundę surakindamas su tolimu mirties sapnu. Jį privalo susapnuoti ir Ainielėje likęs Andresas. Tik taip galima nusimesti tą nereikalingą balastą, trukdanti keliauti tarp šiapus ir anapus. Romano puslapiai tampa keistos, kiaurai peržvelgiamos tamsos pripildytais užkaboriais, kuriuos nesąmoningai norisi išnaršyti, sugerti baugias jų slepiamybes. Pamažu Ainielė tampa vis aiškesne vienišumo ir apleisties metafora, o geltono lietaus motyvas bėga knygos lapais kaip lakus užmaršties simbolis. Realus miestelis ir nemažiau tikroviški įvykiai blausiai ima švytėti, kuomet yra panardinami į Ch. Liamasareso pasakojimą.
Melancholiška romano nuotaika ir mįslingumas išlaikomi iki pat pabaigos eilučių. Nežinia, ar tai gyvo žmogaus, ar mirusiojo pasakojimas. Skausminga Andreso išpažintis liejasi neskubriu srautu, vis užsikabindama ir paglamonėdama kiekvieną mirštančio pasaulio detalę. Griūvėsiuose galiausiai pasilieka neišsakyti žodžiai ir nutrūkę gyvenimai. Ainielę apkloja tamsa ir tik tie, kurie galop atkeliavo į miestelį surasti paskutiniojo gyventojo, tyliai ištaria: „Tegu naktis grįžta į naktį”. Ir naktis traukiasi vienodai. Tiek į mūsų, tiek ir į jų pasaulius.
Bernardinai.lt (2010 11 09)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą