Būti sąmoningam - vadinasi, nebūti laike.
Tomas Sternsas Eliotas
Perfrazuodamas pridurčiau: rašyti - vadinasi, būti sąmoningam ir nebūti laike. Nes pa-sąmonė ir ne-laikas yra dvi būtiniausios sąlygos, kurių dvinarė sąjunga - galimybė rastis teksto konstruktui.
Rašymas - tai sąmoninių ir pasąmoninių saugiklių (savi)tikrinimas.
Vidinio vaizduotės kompaso rodyklės reguliavimas. Ši turėtų stengtis rodyti šiaurinį dvasinių žemių polių.
Rašymas - tai, apie ką tūkstančius eilučių prirašė kiti ir - galbūt - nė tuzino šių pastraipų autorius. Bet gal netgi nėra reikalo tų eilučių papildomai prigalvoti.
Visgi kalba apie literatūrą yra fondas, kurį gali pildyti kiekvienas. Genamas smalsumo, noro gyvai interpretacijai ir išsiaiškinimo skonio. Tačiau specifinis skaitymo malonumas yra tas, jog išsiaiškinti iki galo nepavyksta. Interpretacija yra origami figūra, kuri skleidžiasi ir plazda ore, bet subliūkšta patekusi į indą su vandeniu. Vanduo - mūsų sąmonė su visomis sklendėmis, riboženkliais, sienomis.
Todėl manau, kad visa literatūra - tiek skaitoma, tiek rašoma, tiek kritikuojama - yra tik akimirka, kuomet origami krenta į vandenį ir jau beveik užkliudo jo veidrodinį paviršių. Taip, akimirka, bet ne objektas.
- - -
Šis internetinis dienoraštis skelbia:
džiaugsmas tekstas
Pastarieji du žodžiai neišskirti jokiais skyrybos ženklais, sintaksiškai jie - be jokios atsakomybės. Juos galima sukeisti vietomis, sumaišyti jų raides tarpusavy, kažką išbraukti ar prirašyti. Nubraukti. Pabraukti.
Nes kiekvienas turėtų surasti savąjį santykį su šia miniatiūrine duotybe ir pabandyti jį apibrėžti.
Apskritimu, kvadratu ar trikampiu.
Šiuo atveju visos kraštinės literatūriškai svarbios.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą