Kas gali būti tikras, jog kurią nors savo gyvenimo dieną nepasiryš arba nebus išprovokuotas kraštutiniam atvirumui, kokiam apsisprendžia Žanas Batistas Klamansas, paskutiniojo Albero Kamiu (Albert Camus) romano „Krytis“ veikėjas? Ir nebūtinai tai turėtų įvykti sėdint įtartinos reputacijos knaipėj, įnikus į kadaginės vartojimą. Paskatinimų skaudžiai juokingai, žmogiškajai atverčiai gali būti pačių įvairiausių. „Krytyje“ mąslusis prancūzų rašytojas ir toliau be jokių tabu, tačiau skrupulingai bei intelektualiai preparuoja savo laiko, o drauge ir nūdienos žmogaus sielos audinius.
Klamansas apdairiai išsirenka tokį beveidį, pasyvų klausytoją, kurį pamažu įpainioja į savo porinamos istorijos tinklą. Panašu, kad pagrindiniam veikėjui visiškai nesvarbu, kas bus jo nuodėmklausys, nes visi šio „atgailaujančio teisėjo“ (taip prisistato pats pasakotojas) žodžiai jau kadaise pasverti bei susumuoti. Ir tik išoriškai jie atrodo dedikuojami vienam asmeniui, rodos, atsitiktiniam pašnekovui. Tačiau akivaizdu, jog Klamansas savo patirtį perduoda kiekvienam iš mūsų. Galbūt todėl po kiek laiko knygos puslapiuose pradedamas atpažinti ir visos XXI amžiaus žmonijos veidas. Ir jis išvagotas pačiais gražiausiais ir bjauriausiais randais.
Problemos, kurios užčiuopiamos „Krytyje“ yra tiesiog universalios. Jos sprendžiamos nuo neatmenamų laikų ir dar bus paliktos narplioti daugybei ateities kartų. Romano veikėjas – sudėtinga egoizmo, laisvės, arogancijos ir desperacijos karikatūra. Didelė sėkmė yra jo rankose, nes per kasdienybę šis žmogaus braunasi aršiai ir be jokių sąžinės priekaištų (Gyvenau taip, kaip liepė mano prigimtis, o juk visi žinom, kad tai ir yra laimė). Sarkazmas, kurio rimbu Klamansas plaka menkesnius ir pilkesnius už save, dominuoja visoje knygoje. Todėl kartais pasivaidena, kad romano personažas tartum kopijuoja Friedriko Nyčės antžmogį ir tuo be galo mėgaujasi. Tačiau toks antžmogis, kokiu dedasi Klamansas, yra keistai išsigimęs. Netgi peršasi klausimas, ar pats Nyčė nebūtų nusijuokęs iš savo sukurto modelio parodijos.
Romano herojus ragauja gyvenimo džiaugsmus ir yra beveik įsitikinęs savo tobulumu. Bet šis tobulumas ir pačiam Klamansui kartkartėmis atrodo kažkoks efemeriškas (plaukiau gyvenimo paviršiumi, gyvenau, taip sakant, žodžiuose, tik ne realybėj). Todėl nenuostabu, kad vieną sykį tas pats gyvenimas nedraugiškai pasišaipo iš pasipūtėlio advokato. A. Kamiu skausmingą žmogaus nuopolį stengiasi perteikti palaipsniui, sustodamas ant kiekvieno šio proceso laiptelio. Juokas, kurį Klamansas išgirsta ant tilto – grėsmingas gyvenimo juokas. Ir jeigu yra likimas, galima manyti, jog jis ne visuomet nori, kad jo išrinktiesiems taip sklandžiai sektųsi. Tobulas herojaus vaidmuo po truputį ima šlubuoti ir draugei sėkmei tenka apleisti jaukią sceną.
Kaip jau buvo minėta, Klamanasas „Krytyje“ vaizduojamas kaip didžios žmonijos dalies projekcija. Pagrindinis veikėjas yra surinktas iš įvairiaspalvių žmogiškosios egzistencijos nuotrupų. Tai pranašas ir „Elijas be mesijo, perimtas karštinės ir alkoholio“. Tai į margą drabužį įvilktas skausmingo veido Arlekinas, kurį būtis paprasčiausiai tampo už tvirtų virvelių. Klamansas suvokia, kad ši jo parengta išpažintis yra savotiška gynyba. Prieš ką? Tikriausiai prieš tokius pačius kaip ir jis pats. A. Kamiu rašo, jog romano veikėjas, skubėdamas teisti save, kartu siekia nuteisti kitus. Jis žaidžia su kreivu veidrodžiu, kuriame patalpino savo atvaizdą, bet paskui jį gali atsukti į bet kurį iš mūsų. Klamansui beliko tik išsikalbėti, nes nutylėti visa tai, ką sukūrė jo dvylipumas, yra nepaprastai sunku.
„Krytis“ demonstruoja A. Kamiu, kaip rašytojo, brandą. Autorius tarsi pratęsia kitų savo opusų temas, pvz. užkabina ir anksčiau rutuliotą savižudybės temą. Šis savitu monologo principu parašytas romanas yra aitriai malonus prieskonis kiekvienam šio prancūzų rašytojo gerbėjui. Na, ir žinoma tiems, kurie dar negalvoja, jog šių laikų žmogui apibūdinti tinkamiausia viena frazė: jis ištvirkavo ir skaitė laikraščius.
2010 10 25
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą