Publikacija, kurią retsykiais vis prisimenu, užsuku paskaityti:
Konkrečiau: iš visų pusių žiūrinėju ir analizuoju pirmąjį tekstą - Tomo Tranströmerio eilėraštį Allegro. Kukli forma, kurioje susigėręs talpus, skandinaviškas turinys. Skandinaviškas? Tiesiog tikslesnio žodžio nesurandu, nes tekstai išskleidžia būtent tokią atmosferą.
Vertinu šio poeto metaforas, kurioms panašumų, pvz. lietuvių poezijoje, kol kas nepavyksta surasti. Tiesa, gal be reikalo ieškau? Kaip apibūdino vienas bičiulis, T. Tranströmeris yra labai šiaurietiškas poetas. Kita vertus, klausiu savęs, ar ta šiaurietiška izoliacija tokia jau ir didelė? Tačiau pasvarstęs visgi manau, jog toks poeto kūrybos izoliuotumas (hermetiškumas?) šiuo atveju yra tik pliusas, tvirtas autentiškumo ženklas.
Be šio poeto knygos Prisiminimai regi mane ir keleto dubliuotų eilėraščių rinkinyje 10 švedų poetų, minėtasis eilėraštis - vienintelė publikacija, kurią užtikau lietuviškoj kultūrinėj spaudoj.
Dėl to gerokai apmaudu. Šį pavasarį teko pabendrauti su viena iš T. Tranströmerio poezijos rinktinės vertėjų - poete Zita Mažeikaite. Ji minėjo, kad jungtinis projektas su Marcelijumi Martinaičiu (Prisiminimai regi mane vertimas) - kol kas vienintelis švedų poeto kūrybos fragmentas Lietuvoje.
O norėtųsi platesnių T. Tranströmerio poezijos barų pristatymo, juolab, kad:
Tad turiu nuojautą, jog 2011 metų Nobelio literatūros premijos savininkas beveik aiškus. Gal po tokio įvertinimo mūsų vertėjai imsis švedų poezijos modernisto kūrybos ir ją iš tolimos, izoliuotos Švedijos prisišauks lietuviškai?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą